Aš dirbu virėju, o žmona, kol jai nepablogėja, darbuojasi siuvėja. Gyvename Kaune. Myliu savo žmoną, bet paskutiniu metu vis pagaunu save galvojant baisiausius dalykus.
Eglė susirgo depresija. Iš pradžių galvojau, kad čia nieko tokio – pakalbėsim, nueisim pas psichologą, visa šeima skirsim jai daugiau meilės ir dėmesio – viskas susitvarkys.
Dabar gyvenam taip: kol ji geria psichiatro išrašytus vaistus – grasinimai, kad nusižudys, baigiasi. Bet mano žmonos, tokios, kurią įsimylėjau, nebėra. Atrodo, kad ji vegetuoja, kad ji nejaučia gyvenimo.
Bet dar baisiau būna, kai ji nustoja gerti vaistus. Prasideda nuolatiniai grasinimai nusižudyti. Nebežinau, kur dėtis.
Ji man aiškina, kad jeigu negaliu jos suprasti – mums reikia skirtis. Aš noriu, kad vėl viskas būtų gerai, bet suprantu, nes daug skaičiau internete, kad maniakinė depresija (tokia jos diagnozė) beveik nepagydoma. Tad galiu gyventi arba su žmona, pripumpuota vaistų, arba galiu išsiskirti.
Kartais pagalvoju, kad po dvidešimt keturių metų santuokos man lengviau būtų, jeigu ji tiesiog
viską pabaigtų savaip. Bijau dėl visko, vaikštau į šeimos krizių centrą, bet kad jie negali
padėti – stebuklingos tabletės, kuri pagydytų mano žmoną, nėra.
Baisu, kaip išgyvens vaikai, jei ji įvykdys savo kraupius pažadus. Kartais pats noriu mirti, bet veju tokias mintis šalis.
Žmonės, ką man daryti?
Skaudžia savižudybės tema konsultuoja psichologas Tomas Lagūnavičius.