Iš už gretimos lentynos pasigirsta arkliškas žvengimas: „Einam, greičiau, nespėsim“, – ir išlenda mergaitė (taip, mergaitė – gal trylikos ar keturiolikos metų) ir trys jauni pacanai. Jie nešasi visą dėžę alaus ir dar kiekvienas po butelį rankose.
Aš pats negeriu. Netgi esu vienas iš tų durnelių, nekenčiamų kompanijose, kurie neima į burną nė lašo. Ir dar, lyg to būtų negana statistiniam lietuviui įpykdyti, perlieju piktu žvilgsniu geriančius. Darau tai netyčia. Tiesiog visa mano esybė yra persmelkta neapykantos alkoholiui, kuris atėmė iš manęs tėvą.
Ir ne tik. Ne veltui užsiminiau, kad ieškojau atviruko. Užuojautos atviruko. Mat prieš porą dienų, per tą avarijų vajų, mano artimas žmogus neteko brolio. Brolio, kuris sėdo už vairo praskalavęs gerklę degtine, kad geriau važiuotųsi.
Už viską šiame gyvenime reikia mokėti. Norėjai malonumo – paskui apturėsi ir pasekmes. Anksčiau laiko iškeliausi po velėna. Turiu net sugalvojęs tokį juokelį šia tema. Smalsučiams, kurie klausia, iš kur atsiranda vaikai, atsakoma – iš meilės. Mažėlių akyse iškart stoja vaizdas: mamytė būna su tėveliu, paskui staiga jos pilvukas ima pūstis, visa figūra keičiasi, o tada vieną dieną tik šast – atsiranda broliukas arba sesutė!
Na, o aš asmeniškai pastebėjau ir kitokią tendenciją. Vyrų nėštumą. Taip pat iš begalinės, besąlygiškos meilės. Iš pradžių nė nepasakytum – stovi tas butelis arielkos šalia – ir ką tu jam, didelio čia daikto. Bet paskui greta randasi ir alus, vynas, likeris... Pilvas ima pūstis, krūtys, kaip moterims, augti... Bet iš to meilės pilvo niekas gyvas neišlenda, o tik išeina paskutinis kvapas.
Aš klausiu jūsų, brangieji. Apie tuos jaunuolius, kuriuos girdėjau ir mačiau. Ar jie tvarkingai parvažiuos namo, tada išgers, o prie vairo sės tik po kokios paros, būdami visiškai blaivūs? Ar atsisuks kamštelį tik įsėdę mašinon ir važiuos pasivažinėti, po truputį tuštindami tarą?
Jei atsakymas būtų pirmas, manau, kad alkoholis nebūtų problema. Visi nuodytųsi tyliai. Deja, atsakymas yra antras. Jie nori nutrūkti grandinės, spjauti visuomenei į veidą, pareikšti sau, savo draugams, tėvams ir dievams: aš esu nepriklausomas, darau ką noriu, jūs man ne autoritetas, aš pats valdau savo likimą.
Liūdna. Liūdna jau vien rašyti šituos žodžius. Kartais pagalvoju – o jų motinos? Kur jų motinos? Man, iš visos giminės teturėjusiam vieną vienintelę mamą, nesuprantama: ar jie nepagalvoja, kad egzistuoja žmogus, kuriam širdis suduš iš skausmo, kai tavoji nustos plakusi?
Tuo ir pabaigsiu savo laišką. Galimas daiktas, kad šį vakarą prasilenkiau su būsimais savižudžiais. Ar žmogžudžiais.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų lapkričio 8 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
