Su vyru pasibaisėjome, kai sužinojome, kad mūsų vaikas, kurį leidome į geriausią darželį, o dabar į prestižinę mokyklą – apsivogė.
Vieną vakarą man paskambino ir pasakė, kad sūnus pavogė porą daiktų iš klasės draugo. Pirmiausia jį demaskavo patys vaikai, tik po to kalbos pasiekė mokytojos ausis.
Stovėjau kaip nuplikyta, buvo labai gėda – juk mes sūnui duodame viską. Mano vyras griežtesnis – davė diržo be jokių kalbų ir paaiškino sūnui, kad jis ir taip apdovanotas likimo, nes auga visko pilnuose namuose.
Aš iki šiol galvoju, kodėl jis taip pasielgė. Toks jausmas, kad visi žino, jog mūsų vaikas – vagis. Net jei jis daugiau nieko gyvenime svetimo nepaims – šita etiketė persekios jį ir mūsų šeimą dar ilgai.
Galvojau, gal kraustytis gyventi kitur, pakeisti mokyklą? Bet tai būtų bėgimas. Vis tiek istorijos apie nutikimą mus pasivytų. Kartais galvoju, kad esu bloga mama.
Su vaikų vagiliavimu susiduria daugelis šeimų ir priežasčių būna skirtingų. Ką daryti, jeigu panaši situacija nutiko jums? Išgirsti galite virtualioje psichologo Tomo Lagūnavičiaus konsultacijoje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
