Jis – pirmos grupės invalidas, labai sunkiai sergantis. Michailą išvežė į Santariškių ligoninę. Mes važiavome kartu, taip pat turėjome siuntimą, kurį mums išrašė šeimos daktaras, bei neseniai padarytų tyrimų atsakymus (esam užsiregistravę Lazdynų poliklinikoje).
Santariškių ligoninėje mes jau buvome apie 12 valandą. Kaip įprastai, mums atvažiavus į Priėmimo skyrių, darė tyrimus. Pagyvenusi seselė iš ligonio bandė paimti kraujo tyrimams, bet jai vis nepavykdavo.
Labai ilgai laukėme pagalbos, bet mums niekas neskubėjo padėti. Ligoniui patys bandėme sugirdyti vandens, bet jam kažkodėl nepraeidavo pro gerklę nei maistas, nei vanduo ir viską, ką jis suvartodavo per burną, tuoj pat išvemdavo.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Galiausiai ligoniui padarė dvi rentgeno nuotraukas ir liepė laukti krūtinės gydytojo. Laukėme nuo 17 valandos. Tikėjomės, kad ligonį paguldys į palatą ir suteiks jam pagalbą. Sūnus vis paklausdavo seselės, ar ilgai mums reikės dar laukti, ar suteiks tėvui pagalbą, bet seselė vis atsakydavo: „Aš nieko nežinau.“
Taip mes sėdėjom visą dieną ir laukėm. Ligonis nieko nevalgęs, neišgėręs jam paskirtų vaistų, sėdi invalido vežimėlyje ir niekas net neprieina prie mūsų. Taip mes pralaukėm iki 21 valandos. Krūtinės gydytojas, kurio mums liepė laukti, taip ir nepasirodė.
Pagaliau, atėjus dešimtai valandai, prie mūsų priėjo gydytoja su ligonio tyrimais. Ji mums pasakė, kad į ligoninę guldyti nėra tikslo, nes tyrimų rezultatai nieko blogo neparodė, ir liepė mums važiuoti namo.
Aš atsakiau, kad niekur mes nevažiuosim – ligoniui reikia pagalbos: jis jau kurį laiką viską, ką suvalgo ir išgeria, iškart išvemia. O mes gyvenam penktame aukšte, ligonis pats nevaikšto, kaip mes jį užnešime namo?
Daktarė pradėjo nepagarbiai kalbėti pakeltu balso tonu ir galiausiai išėjo. Jai grįžus, aš pareikalavau, kad man iškviestų vedėją. Daktarė vėl pakeltu tonu man atsakė, cituoju: „Norit, paguldyti į ligoninę, tai važiuokit į Marcinkevičiaus ligoninę.“
22 valandą mes išvažiavome į Marcinkevičiaus ligoninę ir apie 23 val. 30 min. Michailą paguldė į reabilitacijos skyrių (nes vietų nebuvo). Kitą rytą jį perkėlė į terapijos skyrių.
Michailas labai silpo. Nieko negalėjo nei valgyti nei gerti. Taip pat visą laiką jam nebuvo duodami išrašyti vaistai, kuriuos visada iki tol gerdavo.
Padarius tyrimus, spalio 9 dieną daktarai pasakė, kad ligoniui nustatytas žarnyno nepraeinamumas ir reikia būtinai važiuoti į Santariškes, nes šioje ligoninėje jie negalės padėti. Kadangi Santariškėse pasakė, kad vietų nėra, laukėme toliau.
Spalio 12-osios rytą ligonį pagaliau išvežė į Santariškių ligoninę. Atsidūrėm krūtines chirurgijos skyriuje. Gydytojas pasirodė tik apie 19 valandą, pasakė, kad dar neperskaitė ligos istorijos ir išėjo. Apie 20 valandą aš pastebėjau, kad tėvui pakilo spaudimas.
Seselė paskambino gydytojui ir, vadovaudamasi jo nurodymais, vis suleisdavo ligoniui vaistų be jokių pertraukų. Gydytojas pats neatėjo, o ligonis po vaistų suleidimo staigiai pradėjo balti. Apie 21 valandą, mūsų akyse jis numirė.
Žmogaus jau negrąžinsi, bet aš jūsų prašau padėt man pasakyt žmonėms apie tai. Mums tai – didelė netektis, patirta didelė psichologinė trauma, bet iki to privedė baisus aplaidumas.
Michailą galėjo iškart paguldyti į Santariškių ligoninę, kai mes atvažiavome pirmą kartą, bet to nepadarė. Ligonis visas dienas labai kankinosi, bet gydytojai į tai nekreipė dėmesio. Manau, kad dabar gydytojai turi atsakyti už savo neatsakingumą ir aplaidumą.
Kaip gydymo įstaigoje dirbantis daktaras gali neturėti laiko apžiūrėti atvežtą sunkiai sergantį žmogų? Ir kai jau situacija išvis pablogėjo, nurodymus duoda telefonu, o pats neateina. Ir, manau, kad tik dėl to, kad vaistus tiek daug kartų suleido ir be jokių pertraukų, jam neatlaikė širdis. Tokie daktarai neturi dirbti gydymo įstaigoje.
Prisegu nuotrauką iš priėmimo skyriaus, kada mes pralaukėm visą dieną ir vis tikėjomės pagalbos.
* * *
VUL Santariškių klinikų atstovė Gitana Letukienė kvietė neskubėti smerkti medikų, kuriuos netekties atveju yra linkę kaltinti artimieji.
„Žmogaus sveikata ir informacija apie ją yra ypatingai jautrus ir kiekvienam svarbus klausimas. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus VUL Santariškių klinikų medikai laikosi informacijos apie pacientą ir jo sveikatą konfidencialumo reikalavimo: be paciento ar jo atstovo sutikimo neatskleidžia asmeninės informacijos kitiems asmenims ar institucijoms, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktai numato ir atskiria būtinosios ir planinės pagalbos teikimo principus ir tvarką.
Reikia atkreipti dėmesį, jog lėtinėmis nepagydomomis ligomis sergantys pacientai, pablogėjus sveikatai, atvykę į universiteto lygio ligoninę, neprivalo būti automatiškai hospitalizuojami. Jiems teiktinų paslaugų, tyrimų pobūdį, nemokamos pagalbos teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, įvertinus būklę, kartais pacientą nukreipiame į kito lygio ligoninę. Tokie atvejai dažnai lieka paciento ir jų artimųjų nesuprasti.
Neturėdami raštiško paciento atstovų sutikimo, šio konkretaus atvejo, deja, negalime komentuoti. Vis tik skatintume paciento artimuosius kreiptis į VUL Santariškių klinikas raštu ir pridėti visus reikalingus dokumentus, kurių reikalauja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Tiek VUL Santariškių klinikų administracija, tiek dirbantys medikai yra pasirengę išnagrinėti šį jiems skausmingą atvejį ir atsakyti paciento artimiesiems.
Labai norime atkreipti visuomenės dėmesį į nuolatinę problemą, su kuria susiduria ne tik mūsų gydymo įstaiga. Visuomenei trūksta žinių apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemą, veikiančią Lietuvoje“, – komentavo G.Letukienė.