Tikriausiai visi matėte sušaudyto V.Jakutienės draugo Deimanto laidotuvių nuotraukas. Bent man įspūdis vienintelis – gedinti mafija. Stambūs, trumpai kirpti vyrai, susirinkę apie savo draugo karstą, sužadina ne tik užuojautą, bet ir baimę. Jaunos moterys – tokios pat pupytės, kaip ir V.Jakutienė.
Iš minios išsiskyrė mirusiojo nuotrauką nešęs berniukas. Suspaudė širdį – kokia jo laukia ateitis? Kaip jis suvokia ir išgyvena šią beprasmę mirtį?
Taip pat visiems galutinai tapo aišku, kokiuose pavojinguose žaidimuose dalyvauja „pupytė“. Skaitant naujienas, man pagailo jos ne tik dėl netekties, bet ir dėl to, kokioje aplinkoje auga jos vaikai.
Ragina gyventi savo gyvenimą
Taigi, grįžkime prie iškelto klausimo - kaip tai atrodo mums, kauniečiams? Ogi mums toks gyvenimas atrodo normalus. Ir tai, kas vyko prieš 20 metų, vis dar gyva, tik mažiau matoma. Priešingai, nei galvoja civilizuotoje Lietuvoje gyvenantys žmonės.
Pavyzdžiui, kauniečių komentarai internete skamba kaip suderinta giesmė – gyvenkit savo gyvenimą ir nesikiškit. Neapkalbėkit. Taip ir gyvenam sukišę galvas į smėlį, kol staiga atsipeikėjam, kad gretimame kieme kažką nušovė.
Nesvarbu, kuriame rajone sušaudė tą vyrą – tegu Šilainiuose. Bet taip pat sėkmingai tai galėtų būti ir Dainava, Eiguliai arba centras.
Kieme – prievartautojų gauja
Pati gimiau, augau ir gyvenu Kauno centre. Galit įsivaizduoti, prie ko mes pripratę, jeigu po šitų mafijos laidotuvių vienintelis mano mamos sakinys buvo: „Ir vėl prasideda...“
Ji taip pasakė todėl, kad ramu niekad nebuvo. Nuolat vyko žiaurumai. Atsimenu, kaip būdama gal penkerių ir net nesuprasdama, kas yra seksas, jau žinojau žodį „prievartauti“. Kieme žaisdavau su vyresnėmis mergaitėmis, jau paauglėmis, ir kartą viena jų čiupo mane už rankos ir nutempė slėptis.
Palindom po krūmais, pro lapus mačiau po kiemą vaikštančius vaikinus. Jų buvo gal šeši, beveik visi tamsiaplaukiai ir tamsaus gymio, tik vienas įstrigo – buvo baltas kaip drobė, baltais plaukais. Turėjo rankoje peiliuką, visą laiką demonstratyviai juo mosavo. Paklausiau draugės, kodėl slepiamės. Ji sušnypštė, kad „čia tie, kur prievartauja“.
Vėliau paaiškino, kad jeigu jie vaikštinėja aplinkui, reikia saugotis, nes yra nusitempę kelias merginas. Nesupratau, nei kur nusitempę, nei ką padarę, supratau tik, kad tai labai baisu.
Praėjus gal savaitei, gavau dovanų šuniuką. Nors jau buvo vakaras, išsiprašiau tėvų nulėkti į gretimą laiptinę ir parodyti jį draugei. Išleido. Ėjau per kiemą, su šuniuku glėbyje, ir vėl pamačiau tuos vaikinus. Sustojau ir nebegalėjau pajudėti. Praeidami pro šalį jie juokdamiesi riktelėjo į mano pusę: „Gal imam šitą?“
Dabar, jau būdama suaugusi, suprantu, kad jie tikriausiai nebūtų man nieko padarę. O tada iš baimės apsišlapinau.
Kavinėse ir kiemuose liejosi kraujas
Atsimenu, kaip po kelerių metų su šeima kažkokia proga vakarieniavome kavinėje ir įlėkė girtas vyras. Mosavo ginklu, rėkė, kad jeigu jam tuoj pat neiškvies savininko, ištaškys visus aplinkui. Padavėja, matyt, iš karto suprato, koks reikalas, nes kažkaip sugebėjo nuraminti vyrą ir nusivedė jį į lauką palaukti. Po kiek laiko privažiavo mašina, išlipo kitas vyras (turbūt savininkas?) ir jie pradėjo aiškintis tarpusavyje.
Tėvai liepė laikytis kaip įmanoma ramiau, atsiskaitė ir paprastai išėjome. Kai grįžom, mama gėrė širdies lašus, o tėtis skambino į policiją. Nežinau, kuo tas baigėsi, vis dar buvau per maža, kad gerai suprasčiau.
Mano teta taip pat gyveno centre, tiesiai virš vieno pirmųjų tuo metu klubų. Jos kieme po kiekvieno savaitgalio buvo valomas kraujas. Paprastai vykdavo muštynės, girdėdavosi klyksmai, bet kai vieną sykį ten nušovė žmogų, galinį kiemo praėjimą užtvėrė vartais. Nežinau, kam nuo tų rakinamų vartų tapo saugiau.
Apie vieną barą žavingu pavadinimu jau net nekalbu. Seniai garsėja savo „štyrinimo“ istorijomis. Vieną papjovė, kitą papjauti tik bandė... Galiausiai jame pradėjo pardavinėti kebabus. Romantiška, nieko nepasakysi.
Kai jau mokiausi vyresnėse klasėse, veiksmas centro gatvėse aprimo, bet rajonuose – nė kiek. Baisu tai, kad „pupytės“ vietoje galėjo būti ir kuri mano klasiokė. Viena klasės draugė vis gyrėsi draugyste su vyresniu vaikinu iš Dainavos, vakarėliais tų vaikinų bute. Tame pačiame bute žuvo iš balkono „netyčia“ iškritęs žmogus.
Nori kraustytis, bet bijo
Dėl nuolatinių vietinės mafijos karų kenčia ne tik kauniečiai. Mano bičiulė, gyvenanti Vilniuje, visada atvirai sako Kauno nemėgstanti. Kai papasakojo savo vaikystės įspūdžius, supratau, kodėl.
Dar maža būdama su tėvais norėjo apsilankyti zoologijos sode. Miestas nepažįstamas, todėl ieškant kur važiuoti, jos tėtis ne taip pasuko ir, matyt, užkirto kelią kažkokiam „mafukui“.
Šis pavijo juos prie sankryžos, išsitraukė lazdą ir pro langą kirto į priekinį stiklą. Tėtis spėjo sustabdyti laiku, todėl stiklas neišlėkė – tik kapotas liko sulankstytas. Aišku, kaipgi po to mėgsi Kauną?
Prisiminus, kaip gyvenome iki šiol, nesistebiu, kad mama sakė „vėl prasideda“. Keletą metų buvo ramiau, bet dabar aišku, kad viena mirtimi viskas nesibaigs. Negi manote, su tuo susiję žmonės nesiims keršyti? O kieno kavinėje, kieme ar gatvėje tai vyks?
Dabar pati turiu mažą vaiką, todėl dar neseniai su vyru galvojome iš centro persikelti į ramesnę, atokesnę vietą – dairėmės kotedžo dalies Fredoje. „Ramesnę“, kurgi... Abejoju, ar po to, kas atsitiko, labai ramiai ten jausčiausi. Purto vien nuo žodžio „kotedžas“.
Labai baisu, kad užaugęs mano vaikas neturėtų tokių prisiminimų, kokius turiu aš. Skubotų sprendimų nedarau, lagaminų dar nekraunu, bet dabar jau tvirtai žinau, kad toliau Kaune gyventi nenoriu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
