Daug kartų galvojau apie savižudybę ir būtų man pavykę, bet turėjau draugę, kuri buvo su manim sunkiausią akimirką. Ji padėdavo viskuo. Niekad nieko jos neprašydavau, nes nesu materialistė. Man reikėjo tik šilumos ir meilės, ką iš jos tikrai gaudavau. Keista, bet mylėjau ją kaip sesę.
Gan absurdiškai skamba, bet ji išdavė mane... Išpasakojo visas mano paslaptis. Galvojau kiekvieną dieną, kam tas gyvenimas? Kai net artimiausi žmonės skaudina.
Nusprendžiau išeiti iš tokio gyvenimo. Iš stalčiaus pasiėmiau visokių vaistų, atsisėdau ant žemės ir verkiau, ilgai verkiau.. Jau buvau suplanavusi viską, tad ir atsisveikinimo laišką turėjau. Išsilupau vaistus ir pradėjau saujomis juos ryti. Grįžusi namo mama rado mane vonioje. Gulinčią. Šalia – vaistų pakuotę.
Ji greitai nuvežė mane į ligoninę, atsidūriau reanimacijoje. Mama pasakojo, kad man išvalė skrandį ir kelias dienas nepabudau. Mamos ašaros buvo skaudžios. Aš po kelių dienų išgirdau žodžius. Ir mamos raudas.
Galvojau, kad man reikia pabusti, pasakyti mamai, kaip aš ją myliu.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Sukaupusi visas jėgas pramerkiau akis. Patikėkit, didelis džiaugsmas buvo, kad mama sušuko: „Dukrele!“
Vieniems laimė yra 1 gramas. O man – kaip mama šypsojosi.
Laikas ėjo, buvau paguldyta į ligoninę. Lašelinės – kiekvieną dieną. Rankos buvo net mėlynos. Atėjo ta diena, kai mane išrašė. Buvau laiminga. Bet ir tuo pačiu bijojau. Kodėl? Nes galvojau, vėl laukia patyčios, vėl smurtas...
Sukaupusi visas jėgas, aš pradėjau keistis. Tėvai išsiskyrė. Žinot, kodėl sakau, kad dabar esu laiminga? Nes man pavyko atsigauti. Nes man dabar tik 14 metų. O aš pabudau.
Jei būčiau išėjusi, būčiau nepamačiusi, koks iš tikrųjų yra gyvenimas. Laikas viską keičia, jei pati to nori. Norėčiau jums palinkėti: nekreipkite dėmesio, ką apie jus sako, nes tie žmonės, kurie apkalba, nori nuo savęs viską nustumti. Jiems blogiau, o ne jums. Gyvename tik vieną kartą, tad vertinkit viską, ką turit!