Apie deficitą, prekių stygių ir privilegijas apsukresniems jų gauti (jeigu nebuvai įtakingas, svarbus žmogus, sėdintis pirmose eilėse teatre) aš girdėjau tik iš savo tėvų ir senelių.
Taip, aš žmogus jau gimęs ką tik Lietuvai įžengus į nepriklausomybę. Ir turbūt visi gimę po 1990 kovo 11 dienos yra girdėję istorijas apie besidriekiančias eiles prie maisto produktų parduotuvių, nes lentynos jose ištuštėdavo akimirksniu. Taip pat apie „dolerines“, kur galėdavai gauti „Levi‘s“ džinsų, cigarečių „Marlboro“, škotiško viskio ir „dublionkių“, kurių niekas kitas neturės.
Na taip, ir kelionės į demokratinę Vokietiją ar Lenkiją – visi girdėjome savo tėvus pasakojant apie jas ir bandėme suvokti, ar šiandien tai prilygtų iš Italijos atsivežtiems „Louboutin‘ams“ ar iš Jugtinių Amerikos Valstijų outlet‘ų pirktiems vardiniams drabužiams, kurių kainos Lietuvoje esančiose parduotuvėse yra padaugintos kartais ir iš dviženklio skaičiaus.
Turbūt įdomu, kodėl aš prisiminiau šias tėvų pasakotas istorijas, kurios nepriklausomybės vaikams skamba utopiškai ir hiperbolizuotai, tačiau nei vienam nėra svetimos. Juk šiandien gali ateiti į „Akropolį“ ir rinktis iš 30 (ar daugiau) rūšių duonos, sūrelių, sūrių, pieno, daržovių, žuvų, mėsos – lietuviškos, latviškos, lenkiškos, itališkos – kokios nori, tik pirk!
O užėjus į bet kurią batų parduotuvę (kuriose ne tik didelis pasirinkimas, bet kurių pačių apskritai yra didelis pasirinkimas) gali rinktis iš lakinių, juodų, aukštų ar žemų batų. O Raikinas dar visai neseniai tik ironizuodamas klausė, kas būtų, jeigu atėjęs į batų parduotuvę galėtum rinktis tarp šitokios gausos ir pertekliaus.
Prieš kelias savaites atsidarius socialinį tinklą – ar „Instagram‘ą“, ar „Facebook‘ą“, pro mano akis nepraslydo Lietuvos (ir ne Lietuvos) žvaigždžių publikuojamos nuotraukos, skleidžiančios netiesioginę reklamą apie ateinančią prancūziškų haute couture mados namų „limited edition“ liniją, kuria tą pačią dieną pradės prekiauti visame pasaulyje populiarus vidutinės klasės drabužių parduotuvių tinklas.
Neslėpsiu, suintrigavo ir mane. „Kažkas naujo, nauja marketingo rūšis, įdomu, kaip pasiteisins“, – galvojau.
Įvykus didžiajai kulminacijai – drabužių pristatymui parduotuvėse – žiniasklaida netilo ir sprogo nuo nuotraukų, kurios atspindėjo nusidriekusias eiles žmonių ir per 10 minučių ištuštėjusias parduotuvių lentynas. Pagalvojau, koks tobulas marketingas, kaip gerai sugalvota paveikti mases. Ir iš tiesų, tai nereikalauja didelių investicijų, jeigu pagalvosime iš ekonominės pusės.
Ir taip, tuomet aš prisiminiau visas istorijas apie deficitą praėjusio šimtmečio laikais. Prisiminimus paaštrino po didžiosios dienos pasklidęs patyčių šešėlis socialiniuose tinkluose ir tada aš pagalvojau, jog iš tiesų deficitas yra didžiulė galia.
Kaip sovietmečiu gavęs deficitinę prekę tu tarsi tapdavai vienas tų privilegijuotųjų, sėdinčių pirmose eilėse teatre ar operoje, – apsukresnis, protingesnis, reikšmingesnis ir stovintis aukščiau nei tas, kuris neturi deficitinės prekės, taip ir šiandien nusipirkęs riboto kiekio linijos drabužį žmogus jaučiasi lyg išskirtinis.
Deficitas padeda atskirti apsukrų nuo neapsukraus ir privilegijuotą nuo vidutinės klasės atstovo. Jei tu turi tai, ko kitas negali turėti – tu aukštesnis. Ši žmogaus puikybė nesvetima nei vienam. Visi mes žmonės ir visi dažnai norime būti puikesni, gražesni, svarbesni nei kiti.
Šiandien rinkodaros specialistai tai puikiai išmano ir jie žaidžia žmonių noru būti išskirtiniais, turėti tai, ko kitas neturi. Ir visai nesvarbu, kad tai tik migla, tačiau ego gali pastūmėti paminti išdidumą. Pamynęs ir pats gali nepastebėti, kaip tampi vienas tų stovinčių eilėse dėl kelnių ar batų prieš parduotuvės atidarymą, apšviestas dienraščių fotografų blyksčių.
Man asmeniškai tai primena zoologijos sodą. Galbūt dėl to, kad žmogus gali sužvėrėti dėl daiktų ir noro juos gauti, o jeigu tas daiktas suteiks būseną pasijausti privilegijuotam – orumo nei kvapo.
Vartotojiškumas yra tiek įsismelkęs į nūdieną, jog žmones tiesiog pameta sveiką protą dėl noro gauti atitinkamą daiktą, kuris, be visa ko, dar yra ir apvainikuotas dažnai tuo, ko iš tiesų net nėra. Jei „Levi‘s“ džinsai dolerinėje buvo tikrai „Levi‘s“, tai neseniai praūžusioje akcijoje drabužis, parduodamas vidutinės klasės drabužių parduotuvėje, niekada nebus haute couture, kad ir kokia etiketė būtų prisiūta ant blogosios jo pusės.
Šioje istorijoje aš gėriuosi marketingo tobulumu, kaip žiūrėdama į mėgstamiausio skulptoriaus Berninio angelus. Aš suprantu, kad marketingo strategijos yra didžiulis menas – menas suvokti žmogaus silpnybes, žmogaus ydas ir didybes, o visos šios architektūros kulminacija – tai suvokimas, kaip tai sujungti į visumą ir paversti šedevru.
Šį kartą aš mačiau šedevrą, bestselerį ir unikalų kūrinį viename, kuris, net neabejoju, pasiteisins dar ne vienoje panašioje akcijoje.
Kad ir kaip sparčiai pasaulis eina tobulumo link visada yra žmogiškasis faktorius – instinktai – kurie yra kiekvieno prigimtiniai ir kuriais, gerai pagalvojus, lengvai ir manipuliuojama.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
