Nuo materialinio paprastumo nedaug atsiliko ir dvasinis. Vienas tikėjimas, vienas raudonas dievas, vienintelis rojus ir vienintelės durys į tą rojų. Nepatinka – netikėk, bet tada tau skirtos kitos durys, vedančios geriausiu atveju į Vasaros g. 5. Blogiausiu – dar toliau.
O dabar nuėjus į tą pačią batų parduotuvę nuo įvairovės akys raibsta, maisto parduotuvėje nuo gausybės įvairiaspalvių E dar nieko nenusipirkus pradeda pūstis šonai, o apie dvasinio pasaulio įvairovę sunku ir kalbėti, bet šį kartą pabandysiu padaryti būtent tai.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir daugybei sielų išsiveržus į laisvę, tuoj atsirado ir jų medžiotojai. Aišku, didžioji dalis ateistų staigiai pakeitė spalvą, įtikėjo, kad iš lopšio įkrito tiesiai į Sąjūdį, ir vieningu būriu nužygiavo į įprastą mūsų krašte šventovę.
Deja, pastaroji nesugebėjo įtikinti, kad yra vienas dangus, vienas rojus ir vienos durys į jį. Netrukus atsirado dešimtys savo dangaus siūlytojų. Ir kur jie visi ten telpa? Dangus juk vienas! Bet jis pasidarė kaip naujoviška parduotuvė. Ant lentynų surikiavo rojaus pavyzdžius ir liko tik pirkėjus medžioti.
Viena iš tų dangiškų kontorų – Jehovos liudytojai. Dar nespėjus apsispręsti, kuriai partijai tarnauti, kuriam dievui melstis, pastarieji vieni pirmųjų pasibeldė į mano buto duris. Nors nebuvau religinių dogmų žinovas, nuo pirmų pokalbio minučių supratau, kad tai ne mūsiškiai, ir mandagiai parodžiau duris.
Po jų kartkartėmis dar apsilankydavo įvairių tikėjimų atstovų, bet kai uošvienė atvedė savą senelį, kuris pašventino namus, įsiviešpatavo ramybė. Tuos sielų medžiotojus mieste tik prie parduotuvių matydavau, bet netrukus teko įsitikinti, kad jie mus medžioja ne tik tėvynėje, bet ir po visą Europą.
Daugelis tolimųjų reisų vairuotojų paliudys, kaip jie platino savo tikėjimą sunkvežimių stovėjimo aikštelėse. Vaikščiojo pilnais krepšiais geros kokybės žurnalų įvairiomis kalbomis ir, pažiūrėję į numerius, bruko į rankas arba užkišdavo už valytuvų. Net sunku įsivaizduoti, kiek tai kainuoja, o dar sako, kad dangus vargstantiems, kenčiantiems ir biedniems.
Gyvendamas du mėnesius šalia homoseksualų pamėgto miškelio tikrai nesitikėjau, kad mane pradės lankyti ir Jehovos liudytojas. Bet kur įvairios pagundos, nuodėmės, ten, savaime aišku, turi būti ir nusidėjusios sielos medžiotojas. Rytais pradėjau rasti už valytuvų užkištus žurnalus lietuvių kalba. Žinojau, kieno jie, bet iš pagarbos spausdintam žodžiui neplėšiau, nedeginau ar kaip kitaip neniekinau. Na, kartais atsargiai ant jų papjaustydavau duoną ir lašinius. Vis negalėjau nutverti to paslaptingo spaudos platintojo.
Kai susikaupė nemaža krūva, parodžiau nuolat atvažiuojančiam „nekaltų bernelių medžiotojui“ ir pasiūliau padalinti savo klubo nariams. (Apie autoriaus pažintį su „nekaltų bernelių medžiotoju“ skaitykite čia) Jis su tokia panieka nužvelgė leidinius ir taip neseksualiai iškišo liežuvį, kad akimirksniu supratau, jog tai – ne vieno medžio vaisiai.
Vieną savaitgalį, kai žurnalų buvo pilnas bardačiokas, pasirodė baikeris su prabangiu „Harley-Davidson“ motociklu. Maloniai nustebino, kad miškelio saugotojai skubiai išsivažinėjo. Dar labiau buvau priblokštas, kai vidutinio amžiaus vyras prakalbo lietuviškai. Iki šių dienų svarstau, ko išsigando homoseksualai, nuolat laiką leisdavę prie miškelio, – švento žodžio ar lietuvio?
Kaip ir dera tokiais atvejais, įprasti mandagūs klausimai, motociklo apžiūra ir tada – tiesmukas klausimas, ar aš laimingas ir kokį įspūdį daro kasdieniai švento žodžio skaitymai. Iš karto supratau, kad tai tas paslaptingas sielų ganytojas, o gal tiksliau – medžiotojas. Matyt, nusprendė, kad užteks maitinti rašytiniu žodžiu ir pats laikas tarti tikrą žodį. O kad priblokštų, atvyko prabangiu motociklu.
„Iki visiškos laimės tik jūsų ir betrūko“, – atsakiau su humoru ir labai pasigailėjau.
Tautietis, beje, gyvenantis toje šalyje, priėmė tai už gryną pinigą ir pradėjo man plauti smegenis. Na, niekaip negalėjau suprasti, kuo jų siūlomas rojus geresnis ir laimingesnis už kitus, išrikiuotus dangiškoje parduotuvėje. „Žurnalų paveiksliukuose margaspalvė laiminga minia nuostabaus grožio keliu eina kažkokio kalno link. Tai jie visi eina į jūsų rojų?“ – paklausiau naiviai.
„Taip, – atsakė neslėpdamas susižavėjimo ir iškilmingai pridūrė: – aš vienas iš jų. Ir tu prisijunk.“
„O kas vis dėlto tuo keliu nukeliaus – mūsų sielos ar į tą pažadėtąją žemę mus paims su visu kūnu?“ – atsargiai pasidomėjau. Silpnas pastorius pasitaikė, nesumetė, ką staigiai atsakyti, tik susimąstęs žiūrėjo į mano sunkvežimį. Pagaliau kelis kartus giliai įkvėpė ir žvilgtelėjęs į dangų atsakė: „Ten mes pateksime tokie, kokie esame žemėje, bet tapę Jehovos liudytojais keliausime ten būdami laimingesni už visus kitus.“
„O kam man tada tas jūsų rojus su tuo pačiu nuodėmingu kūnu? Su juo aš ir žemėje laimingas. Einant į ten, norėtųsi kažkokio naujesnio kūno, – kilstelėjau akis į dangų. – Beje, o kodėl jie pėsti, o tu su harliu?“ Ir linktelėjau į šalia stovinčią žemišką brangenybę.
Visai sutriko baikeris. Supratau, kad jis nėra tikrasis pastorius, o tik klapčiukas. Mandagiai atsiprašiau ir pasakiau, kad kol nesugrįžo išsilakstę homoseksualai, noriu prasmukti miško keliuku į parduotuvę.
Na, velnias juos visus griebtų. Ir Jehovos liudininkui patikau. Matyt, kad nešokau į akis, kantriai klausiausi ir stengiausi protingai diskutuoti, pasiūlė pavėžėti harliu iki parduotuvės. Neatsispyriau tokiam pasiūlymui. Juo labiau kad jis nesikėsino į jokias kūno vietas, o tik į sielą, kuri tvirtai laikėsi įsikibusi į šonkaulius. Net mielai priėmiau pasiūlymą už jo šventus pinigus pasėdėti kavinukėje.
Neneigsiu, man patinka diskutuoti. Žmona sako, kad kartais įsijautęs į diskusiją net kvėpuoti užmirštu, todėl Jehovos atstovo Žemėje kompanija nebuvo man atgrasi. Aš vis bandžiau išsiaiškinti, ką man reikia daryti, kad patekčiau būtent į jų rojų. Jis porino, kad nieko, tik tikėti, melstis, skaityti ir su kitais dalintis ta dangiškąja naujiena.
Man kantrybė trūko ir drėbtelėjau: „Šiais laikais ir šventas Petras veltui dangaus vartų raktais nepabarškina, o pas jus įėjimas laisvas ir nemokamas. Taip nebūna!“ Netrukus paaiškėjo, kad bilietas (aukos pavidalu) į vieną pusę truputį kainuoja. Tada galutinai prirėmiau prie sienos pašnekovą.
„Su finansais viskas aišku. Be jų šiais laikais net Lozoriaus neprisiprašysi prie bažnyčios pasėdėti, bet.... Pas katalikus, be kyšio dangiškai kontorai, reikia dar kaip minimum Dešimt Dievo įsakymų laikytis ir retkarčiais dvasiškam tėveliui ką nors į ausį pašnibždėti. O kokių įsakymų reikia pas jus laikytis ir kam ką šnibždėti? Išvardyk konkrečiai savo tikėjimo tezes ir aš pabandysiu jas vykdyti.“
Jis, tikriausiai dėl to, kad buvo tik klapčiukas, nežinojo, ką atsakyti, ir suraukęs kaktą žiūrėjo į mano lėkštę. Nepabijojau, kad gali ją atimti ir išsakiau savo pamąstymus: „Kas per reiškinys tas pomirtinis gyvenimas – niekas nežino, nes iš ten niekas negrįžo ir nepapasakojo. O, žiūrint paprasto žmogaus akimis, mano manymu, Dievas, rojus ir dangus, nesvarbu, kaip kas jį vadina, yra vienas.
Po mirties visi stovėsime bendroje eilėje, prie vienų durų, o dangaus šeimininkas mus teis ne pagal tai, kaip jį žemėje vadinome ir kaip meldėmės, o pagal tai, ką žemėje nuveikėme. Geros sielos pasiliks danguje, o blogas grąžins atgal į žemę. Ir nesuk žmonėms galvos visokiais niekais, kad tikras Dievas tavo sielos negrąžintų į kokio stepėse gimsiančio kūdikio kūną. Ten vietoje harlio ant asilo jodinėsi.“
Jo nervai neatlaikė mano žemaitiško užsispyrimo, apmokėjo sąskaitą ir nė neatsisveikinęs išėjo, o aš, užbaigęs valgyti pigiausią kavinukės patiekalą – dešrelę, pėstute grįžau į savo aikštelę. Įaudrintas religinių diskusijų užsimiršau ir nudrožiau tiesiai per miškelį.
Ne tas rūpėjo, bet sugrįžę miškiniai, pamatę, kad ir iš jehovisto nagų ištrūkau, pagarbiai pasisveikino ir nepajutau įsmeigtų į nugarą nurenginėjančių žvilgsnių.
„Grande morale“, – riktelėjau nekaltų bernelių medžiotojams ir, paglostęs virpančią tarp šonkaulių sielą, šmurkštelėjau į savo koplyčią. Po šios diskusijos žurnalų neberasdavau.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
