Trūko vyro pagalbos
Ištekėjau, kaip man tuomet atrodė, už šeimyniško vyro. Susilaukėme 3 vaikų. 2000-aisiais, kai Vaivušiukui (taip vadinom dukrelę) buvo 2 metai, jos vyresniam broliui Tadui – treji su trupučiu, o vyriausiajam Tomui – 4,5 metų, pradėjau dirbti. Buvau aktyvi, maksimalistė. Tiesa, ketvirto vaiko pamečiui nesiryžau gimdyti, nes nesulaukiau realios pagalbos iš vyro – man elementariai trūko miego, poilsio. Visos dienos ir naktys buvo su vaikais.
Augindama vaikus dar ir mokiausi. Kai būdavo sesija, iš Druskininkų atvykdavo mano pensininkas tėtis, kuris mane išleisdavo į paskaitas, egzaminus.
Jo ryšys su mažąja buvo ypatingas, jie vienas kitą dievino. Mano tėtis ją mylėjo taip pat besąlygiškai, kaip mane vaikystėje.
Ligą iššaukė ilgesys?
Paminėjau savo tėtį ne šiaip sau. Manau, kad sielvartas ir ilgesys po jo mirties iššaukė mažosios ligą. Tėtis mirė 2003-iųjų sausį. O mažoji užsispyrė važiuoti į laidotuves, negalėjau nuo savęs atplėšti.
Taip dvi dienas ir prabuvo man ant rankų, o grįžusi sukarščiavo. Ir tas „gripas“ užsitęsė...
Buvo irzli, laikėsi nedidelė temperatūra, neleido šukuoti plaukų, jai pešė. Kai ji sirguliavo, aš pastebėjau keistas mėlynes ant jos kūno ir vis pajuokaudavau, kad darželyje galvos, jog mes mušam vaiką.
Ne taip seniai, dar iki ligos, buvau perskaičiusi straipsnį apie leukemiją – jos požymius, tokius kaip mėlynės. Kažkur giliai tai kirbėjo, bet vijau tą mintį nuo savęs kaip visai neįmanomą. Juk mums taip negali atsitikti!
Kol pagaliau gydytoja nusprendė padaryti kraujo tyrimą. Kai gavom rezultatus, liepė lėkti į Klinikas (gyvenam Kaune). 2003-iųjų balandžio 1 dieną dar paklausiau gydytojos, ar tai ne balandžio pirmosios pokštas.
Mamos darbas – įkalbėti valgyti
Kauno Klinikose diagnozavo leukemiją. Liepė lėkti į Santariškių klinikas. Kaune tuo metu dar negydė vaikų.
Nuvažiavom, suradom ligoninę. Beveik visą gydymo laikotarpį – apie 11 mėnesių, su nedidelėmis pertraukomis, kai išleisdavo į namus – praleidom Kaulų čiulpų transplantacijos (KČT) poskyryje. Labai trūko sūnų, negalėjau į Kauną ištrūkti, tik susiskambindavom.
Kai Santariškėse sužinojau tikslią diagnozę (mieloblastinė leukemija – sudėtingesnė, piktesnė kraujo vėžio forma) ir kad teks mėnesius gyventi ligoninėje – blioviau tris dienas.
Po pirmos chemoterapijos, kai mano mažoji gulėjo be gyvybės ženklų (trombocitų 1 – bet kuriuo metu gali prasidėti vidinis kraujavimas, visiška apatija) aš kaukiau koridoriuje, nes prie vaiko negalima. O tuometinis vedėjas mane ramino, kad negaliu palūžti, vaikui rodyti savo ašarų, kad jai labai sunku ir tik mama gali padėti.
Mūsų Velykos praėjo poskyryje, su išopėjusia burnos ir išangės gleivine. Ji nieko negalėjo praryti, viduriavo, o nevalgyti negalima – reikia praryti bent tris šaukštus, kad ir sriubos, jog skrandis funkcionuotų.
Mamos pagrindinis darbas būdavo prikalbinti vaiką skaudančia burna praryti vaistus, šiek tiek maisto. Taip pat prikalbinti leisgyvį vaiką nusiprausti, nes kasdien krūva procedūrų ir viskas turi būti sterilu, o imunitetas – nulinis.
Pražudė komplikacijos
Na, o kai pagerėdavo kraujo rodikliai, tai prasidėdavo mūsų džiaugsmai. Persirengdavom lauko drabužiais, užsidėdavom kaukę ir – į lauką. Vaikščiojom aplink Santariškes, išbandėm visas supynes, rinkom žibutes. Mažoji 5-jo gimtadienio proga gavo dviratį dovanų, važinėjo juo, pramoko. Tai tokie mūsų kuklūs džiaugsmai...
Kai būdavo tikrai geri kraujo rodikliai, mes nusižengdavom taisyklėms. Vaikas vėl atsigaudavo ir norėdavo išsidūkti :). Pakviesdavom draugų ir keliaudavom po Vilniaus apylinkes. Stengdavomės pabūti gamtoj.
Deja, prie dukrelės pradėjo kibti įvairūs virusai, ligos. Pavasarį atsidūrė reanimacijos palatoje, nes plaučius jau buvo apėmęs grybelis. Reanimacijoje buvo iki kovo 9 dienos.
Kaip sakė mūsų gydytoja Ramunė, po dviejų transplantacijų dukrelė įveikė leukemiją, bet numirė nuo chemoterapijos sukeltų komplikacijų.
Metus po netekties net negalėjau į Vilnių važiuoti, tiesiog pykino, nes viskas priminė dukrelės mirtį.
Netektis viską paaštrino
Jau iki mergaitės ligos mūsų santykiai su vyru pradėjo bjurti. Buvo pavydus, smurtavo. Netektis tik paaštrino situaciją. Jis pradėjo keisti darbus, ėmė ilgai vakaroti su kolegomis, gerti.
Po laidotuvių gyvenom kartu. Bandžiau dėl vaikų, sau sakiau, kad berniukams reikia tėvo.
Bet nieko neišėjo. Po kelerių metų vyras manęs vos nepasmaugė. Išgelbėjo jaunėlis sūnus – visiškai girtą vyrą pastūmė. Po to įvykio supratau, kad gana vaikams augti tokioje aplinkoje. Išsiskyriau.
Aplinkiniai apeidavo netekties temą, manęs tuo klausimu nekalbindavo, o ir aš kaip žuvis tylėjau. Penkerius metus su niekuo nesikalbėdavau. „Užsisiuvau“.
Lūžis – susitikime su likimo sesėmis
Įkritau į darbą. Tai buvo mano didžiausias vaistas, kuris mane ir alino, ir gydė.
Po 5 metų įvyko lūžis. Pirmą kartą nuvažiavau į vaikus praradusių mamų grupelės „Po Angelo sparnu“ susitikimą. Va, čia tai buvo: visos kaukėm, viena per kitą pasakojomės ir Jaunimo linijos psichologė, jauna, rami moterėlė, niekaip negalėjo mūsų suvaldyti. Kitą kartą atvyko psichologė Marija Leliugienė ir jai pavyko mus išklausyti, nuraminti, nukreipti teisingu maldos keliu. Pradėjom gydymą dailės terapija. Aiškinomės iškilusius klausimus, išmokom atsikratyti kaltės jausmo.
Su grupelės mamomis apie viena kitą žinom daugiau, nei mūsų artimieji, nes nesivaržom ir visada „išsirengiam“ vidumi. Esame likimo sesės, mokomės viena iš kitos.
Išmoko kasdien dėkoti
Svarbiausia, kad tada vėl atradau Dievą, bažnyčią, Bibliją. Išmokau kasdien padėkoti Aukščiausiajam už pamokas, kurias gavau ir dar gausiu. Už savo sveikus, protingus vaikus.
Kiekvieną sekmadienį lankausi bažnyčioje. Su grupelės mamomis esame pakeliavusios po bažnyčias, Marijos apsireiškimo ir kitas šventas vietas.
Jau antrus metus visai nevartoju alkoholio. Ir kai tik turiu galimybę, keliauju – ar tai būtų Rusija, ar Vakarai. Pamėgau lankyti gražias Lietuvos vietas, aktyviai leisti laiką gamtoje. Turiu ir smagią draugių kompaniją, kartu linksminamės.
Kitąmet norėčiau pereiti Šv. Jokūbo keliu ir padirbėti savanore. Kvėpuoju pilna krūtine, kasdien įkvepiu daug, kiek tik pajėgiu.
Nesakau, kad aš visiškai neturiu problemų. Kad jau visiškai nejaučiu nerimo, baimių, kad viskas einasi kaip sviestu patepta. Bet aš mokausi iš klaidų ir bėdų, ir einu į priekį.
Už pagalbą rengiant projektą „Mes buvome tėvai“ dėkojame dailės terapeutei Marijai Mendelei-Leliugienei. Apie dailės terapiją netektį patyrusiems žmonėms skaitykite „Facebook“ paskyroje „Marija's Art Therapy
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
