Buvo laikai, kai apsiuostęs aš rašydavau gerus psichologinius straipsnius į laikraštį. Laimėjau net pirmą vietą konkurse „Šauniausios vasaros akimirkos“. Buvau tada su draugais Las Vegase. Visi rašydavo, ką jie matė, patyrė, o man kokainas suteikė laisvę rašyti tai, ką jaučiau. Aš savo pojūčius užfiksuodavau labai tikroviškai.
Taip, kokainas man suteikė daug privalumų, tik aš tada dar nežinojau, kad besaikis jo vartojimas atves mane į pražūtį. Laikas nuo laiko ėmiau nekęsti visuomenės. Viskas manyje atrodė kreiva. Aš ne tik nekenčiau aplinkinių - man neduodavo ramybės, ką jie apie mane galvoja. Visur privalėjau būti pirmas. Palaipsniui tapau dideliu egoistu, melagiu, manipuliatoriumi bei cholerišku ekscentriku.
Dariausi labai nervingas, paranojiškas ir piktas. Palaipsniui ėmiau prarasti viltį pasakyt sau „stop“. Gyvenau tada JAV, turėjau puikų darbą, namus ir mylimą moterį. Bet ne. Mane užvaldė kokainas. Jis pavergė mano sielą.
Labiausiai rūpinausi kitų nuomone apie save – o ši juk nepriklauso nuo mano valios. Taip praradau darbą, namus, draugus ir bet kokią viltį išbristi iš prakeikto liūno. Galiausiai ėmiau daryti smulkius nusikaltimus ir, be abejo, pakliuvau į kalėjimą.
JAV kalėjimuose draudžiama net rūkyti, jau nekalbant apie narkotikus. Tada stokodamas kokaino jaučiau didelę abstinenciją. Niekam nesakiau apie savo vidinį skausmą. Kalėjime ėmiau sportuot, numečiau svorį, bėgiojau ir t.t.
Pradėjęs blaiviai mąstyti, nutariau kokaino išsižadėti visam laikui. Kalėjime praleidau septynis mėnesius ir supratau, kad būtent kalėjimas mane išgydė. Dėkojau Dievui pakliuvęs ten.
Lodavau kaip šuva
Po to likimas nubloškė mane į Olandiją, didelę narkotikų šalį. Daviau sau žodį prie kokaino neprisiliesti niekada. Kadangi Olandijoje legalizuota marihuana, tai nieko bloga neįtardamas retsykiais jos parūkydavau.
Įdomiausia tai, kad aš, pradėjęs vartoti po labai nedaug, prieidavau iki labai daug ir visiškai be saiko. Ta žolė mane taip suvystė į ožio ragą, kad be jos negalėjau įsivaizduoti gyvenimo. Lygiai tas pats buvo su kokainu.
Žolę rūkydavau kaip cigaretes – be saiko. Bandžiau su savimi kovoti, bet kur tau. Legalus narkotikas viliojo tuo, kad yra laisvai prieinamas.
Galiausiai nuo jos praradau nuovoką ir sveiką protą. Žolės rūkymas susargdino mane ir pavertė paranojišku bepročiu. Kalbėjausi tada su Obama „Youtube“, buvau JAV CŽV agentas, infiltruotas Olandijoje. Pamenu, įsiveržiau į parduotuvę su peiliu rankoje ir mečiausi ant žmonių. Mane areštavo ir vėl patupdė į cypę.
Tik šiuo atveju aš nebuvau kaip tada JAV kalėjime blaiviai mąstantis. Aš tapau tikrų tikriausiu bukapročiu. Kalbėdavau nesąmones, lodavau kaip šuva ar nesuprasdavau, kad gamtinius reikalus reikia atlikti išvietėje.
Žodžiu, mane pripažino daliniu šizofreniku ir uždarė priverstinam gydymui į psichiatrinę kliniką. Taip, mane rimtai gydė psichotropiniais vaistais.
Gydymas sukėlė šalutinį poveikį
Po pusantrų metų intensyvaus gydymo paranoją jie išgydė, bet manęs laukė kita bėda. Depresija. Labai sunkios formos. Man paskyrė elektrošoko terapiją, žodžiu, galvą purtė elektra.
Pamenu, po pirmo seanso gavau kažkokį slogų impulsą ir potraukį alkoholiui. Per dieninį pasivaikščiojimą pabėgau ir iš indo krautuvės pavogiau degtinės butelį. Mano protas man pakuždėjo degtinę išlakti vienu mauku. Litrą šnapso išgėriau per dvi minutes tiesiai iš kaklo. Po to nieko nepamenu.
Pabudau ligoninėje su „kleimais“ ant krūtinės ląstos. Buvau pajungtas prie širdies ritmą matuojančio aparato. Atsigavau.
Po antro elektrošoko seanso aš pajutau nežmonišką alkoholio troškulį. Po šešių seansų iš dvylikos galimų, daktarai juos nutraukė ir ėmė tirti mano nežmonišką potraukį po tų terapijų alkoholiui.
Žodžiu, gydant depresiją elektrošoku, elektros srovė sužadindavo kažkokias mano smegenų dalis ir aš be proto norėjau prisilakt. Vėl problema.
Po dvejų metų išleido mane į laisvę, bet depresijos kamuojamas jaučiausi baisiai ir bandžiau žudytis. Vėl sugrįžau į psichiatrijos kliniką.
Jau treti metai kaip gydausi. Šią savaitę buvo psichiatrų ir psichologų konsiliumas. Jie mane tyrė, uždavinėjo aibes klausimų bei atliko galybes testų. Mane pripažino nedarbingu ir ryt-poryt perkels į intensyvios terapijos kliniką.
Žodžiu, aš nieko negaliu dirbt. Aš susižaviu darbu, padirbu valandą ir pakyla kraujo spaudimas, ima drebėti rankos, papuolu į monotoniją, ima kilti savižudiškos mintys. Prarandu orientaciją ir gimsta paranoja.
Svajonė – susigrąžinti buvusį gyvenimą
Labai norėčiau susigrąžinti laimingą gyvenimą, bet dabar man tiktai reikia gydytis, laukti ir dar kartą laukti. Norėčiau sukuri šeimą, turėti pagrandukų ir tapti adekvačiu visuomenės nariu. Bet tai tik svajonės.
Ką galiu daryti, tai žaisti pokerį. Jis niekada neatsibosta. Noriu tapti profesionaliu lošėju ir ateityje (žinoma, kada pasveiksiu) iš to gyventi.
Aš puikiai suprantu, kad norėdamas išbristi iš šitų bėdų turiu išmokti sutelkti pozityvias mintis ir išmokti ignoruoti neigiamas emocijas. Mano nuotaika kinta po kelis sykius per dieną. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausios žolytės parūkymo.
Aš negaliu užsitikrinti aplinkinių simpatijos, bet privalau išmokti priimti save tokį, koks esu. Šiuo metu mano siela yra tyra kaip krištolas. Aš puikiai atsijoju gėrį nuo blogio.
Aš suprantu, kad slogios depresijos kamuojamas dėl savo nuotaikų svyravimo dažnai kaltinu išorinius veiksnius, keikiu praeitį, tėvus, bendradarbius, ekonomiką ar pasaulinę politiką. Ir tik dabar imu suprasti, kad šitaip elgdamasis aš nuolat kratausi atsakomybės dėl savo įsitikinimų ir jausmų. Darausi vis bejėgiškesnis, nebesitvardau ir pasiduodu depresijai.
Įprotis uostyti išliko
Kokainas manyje sužadindavo kūrybos talentą. Aš puikiai mąstydavau logiškai ir sugebėdavau paneigt netiesą, išvesdamas gyvenimiškas aksiomas.
Tai stiprus stimuliantas. Jei esi kažkiek išsilavinęs ir apsišvietęs, vartojant kokainą, smegenys pačios ima analizuoti padėtį. Man kokainas labai pakeldavo nuotaiką. Turėdavau visąlaik su savimi maišelį ir slapta tualete jį uostydavau. Didelis efektas būdavo dar ir maišant jį su alkoholiu. Be abejo, nuotaika krenta, kai baigiasi „linijos“ efektyvumas.
Kokainas dar baika, palyginus su kreku. Krekas verdamas iš kokaino. Aš išmokau pasigaminti kreką ir tokiu būdu ne įkvėpti kokaino juostelę ar liniją, bet konkrečiai parūkyti kreko. Krekas toks malonus, kad pamiršdavai viską. Tai geriau, nei orgazmas su mylima moterimi. Rūkant kreką, jaučiamas daugialypis orgazmas.
Aš sėdau būtent ant jo. Rūkant kreką, niekada negalėdavai sustoti, neištuštinęs visų savo santaupų banke.
Aš niekam nelinkėčiau jo paragauti. Tai mirtis. Lygiai taip pat kaip heroinas. O kokaino uostymas – tai tik vienas žingsnis iki kreko rūkymo.
Tiesą sakant, kokainas-krekas ir dabar man sapnuojasi. Aš negaliu pamiršti šio malonumo. Aš kartais klinikoje nuslėpdavau dieninę dozę antidepresantų nuo seselių, meistriškai juos paslėpdamas delne. Po to savo kambaryje juos susitrindavau į miltelius ir iškart viską įkvėpdavau vienu metu. Papuolę iškart į kraują, antidepresantai veikia kaip stimuliantai.
Mano įprotis uostyti neišnyko. Aš labai su tuo kovoju ir pasakiau apie tai savo psichologei. Dabar, skirdamos man vaistus, seselės mane visą apžiūri. Aš pats to noriu, nes esu dar silpnas ir priklausomas nuo šios ydos.
Tiesa, apie kokainą-kreką dar viena pastaba. Baigiantis efektyvumui, po to jaučiama tokia depresija, kad tu nori žūt būt jo gauti. Jaučiama tokia paranoja po to, kad olialia. Nenoriu prisiminti, kaip aš kentėdavau, jausdamas jo sukeltą abstinenciją.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
