Rašant reportažą apie naktines kovas ir įvairias medžiokles, kilo idėja pačiam ką nors sumedžioti. Tiksliau, pabandyti paimti interviu iš tų, kurių mes bijome, vengiame ar ignoruojame. Turiu nekokią charakterio savybę. Jei šauna galvon kokia mintis, tai dažnai net nepasiruošęs ir gerai neapsvarstęs, puolu ją tuoj pat įgyvendinti.
Žmona vis mane bara už skubėjimą, bet pakeisti tos savybės nesiseka. Nieko nelaukęs nusprendžiau pasigauti vieną iš „vyriškos meilės turistų“ ir pabandyti su juo pakalbėti dienos šviesoje. Aikštelę nuo dirbamų laukų skyrė pylimas. Mačiau, kaip keletas iš jų nuėjo už jo. Drąsiai nuėjau, bet tie, palikę krūvą šiukšlių, pėdino tolyn.
Pamatę ant pylimo stovintį mane, apsivilkusį raudoną liemenę, paspartino žingsnį. Nesivijau, bet sukilęs medžiotojo azartas nedavė ramybės, todėl nusprendžiau pakalbinti vaikiną, kuris trynėsi po aikštelę. Jį pastebėjau prieš gerą pusvalandį.
Pastatęs mašiną vaikščiojo tarp kitų automobilių, per daug nenutoldamas nuo savojo. Aš stovėjau truputį atokiau, todėl iki manęs nepriėjo.
Iš manierų, eisenos, aptemptų žemu juosmeniu džinsų, boluojančios iš po trumpos palaidinės nugaros galima buvo spręsti, kad jis – taip vadinamos seksualinės mažumos atstovas. Netrukus atvažiavo kitas, ir jie nuėjo už pastato (didelio, bet neveikiančio tualeto). Nedrįsau pažiūrėti, ką jie ten veikė.
Kai grįžo, ir jaunuolis liko vienas, išlipau iš kabinos ir pradėjau įdėmiai jį stebėti. Jis tai pamatė. Šalia pievelėje stovėjo stalas ir suoliukai. Nuėjau ir atsisėdau, nepaleisdamas jo iš akių. Jis atkreipė dėmesį ir nedrąsiai ėmė artintis, bet atvažiavo savas klientas, ir vyrukas apsisukęs nuėjo pas jį. Po trumpo pokalbio abu nužingsniavo už tualeto.
Sėdėdamas prie stalo, viską puikiai mačiau, ir tai juos trikdė. Patrypčioję nuėjo už pylimo. Ir vėl neužteko akiplėšiškumo pažiūrėti, ką jie ten daro.
Atvirai pasakysiu – neįsivaizduoju, ką reikia daryti viduryje dienos anapus pylimo, už kurio kukurūzų laukas, ir puikiai matosi netoliese esanti gyvenvietė. Juk fermeris, supykęs, kad trypia pasėlius, gali iš druskinio šautuvo į minkštą vietą pykštelėti. Tačiau šūvių nesigirdėjo ir po 5 ar 10 minučių grįžo abu gyvi. Gan greitai „apsiformino“, o kita vertus – koks mano reikalas, jie man netrukdė.
Norėjo paimti interviu
Kai vyrukas vėl liko vienas, įsidrąsinau, pamojau, ir jis priėjo. Turiu pasakyti – malonaus veido, maloniai besišypsantis jaunuolis, bet kaip ir moteris – nenuspėjamo amžiaus.
Nesu didelis anglų kalbos žinovas, bet susikalbėti sugebu. Niekada nebuvau korespondentu ir nežinau, ką ir kaip reikia daryti. Gal šiek tiek per griežtai pasiūliau atsisėsti priešais, lyg prieš tardytoją. Jis kukliai prisėdo ant suolo krašto. Pirmiausiai pasidomėjau, ar kalba angliškai.
„Truputį“, – atsakė maloniai šypsodamasis.
„Tu – homoseksualus?“ – paklausiau be užuolankų.
„Taip“, – nė kiek nesutriko jis.
„Aš – vairuotojas, esu ne homoseksualus. Rašau įvairius rašinius ir norėčiau su tavimi pasikalbėti bei parašyti apie tavo gyvenimą“, – pasakiau. Jo veidas ištįso, šypsena dingo.
„Mūsų šalyje labai nepalankiai žiūrima į homoseksualumą, koks požiūris į tai tavo šalyje?“ – uždaviau pirmą klausimą. Jis atsilošė ir šyptelėjo. Jaučiau, kad suprato, ko klausiu, bet nedrįsta prabilti.
„Kaip tu jautiesi būdamas savimi savo šalyje? Kada tu pasijutai tuo, kuo esi dabar? Kas buvo tavo pirma meilė – vyras ar vis dėlto moteris?“ - bandžiau kalti geležį kol karšta, bet supratau padaręs dvi lemtingas klaidas.
Per anksti prisipažinau, kad nesu homoseksualus, ir pateikiau per daug klausimų vienu kartu. Jis tikriausiai pasimetė ir nebežinojo, į kurį atsakyti pirmiausiai. Vaikinas tylėjo ir sutrikęs žiūrėjo į mane.
„Tu kalbi angliškai?“ – dar kartą paklausiau.
„Ne, aš tavęs nesuprantu“, – atsakė netvirtai ir atsistojo, apsižvalgė ir nuėjo į savo mašiną. Ką gali šnekėti su žmogumi, kai jis nenori šnekėti. O gal, neturėdamas žurnalistinės patirties, ne nuo to pradėjau?
Ko žmonės bijo
Tą interviu bandžiau paimti toli nuo Lietuvos – Prancūzijoje. Rugpjūčio šeštą dieną važiavau autobusu į Vilnių. Kryžkalnio stotyje mačiau tai, ką tikriausiai darė prancūzų gėjai kukurūzų lauke. Viduryje stoties – ne ten, kur žmonės vaikšto, o tarp autobusų – du jauni vaikinai glaustėsi ir glamonėjosi.
Mes irgi kartais apsikabiname, prisiglaudžiame prie moters viešoje vietoje – nieko čia smerktino. Bet, atleiskite, viešoje vietoje nesiglamonėjame.
Planuojama rengti gėjų paradą. Vėl jam visa Lietuva ruošis kaip kažkokiai maro epidemijai, o tai tik paprasčiausias paradas, noras parodyti, kad „mes irgi čia“.
Aš siūlau visiems žmonėms, kurie nepritaria paradui tas kelias valandas, vykstant eitynėms, pasitraukti iš jų kelio. Tegul žygiuoja vieni, saugomi policijos. Nors tikrai nėra, ko jų bijoti.O bijoti vis dažniau tenka jei ne vieno, tai kito. Paskutiniu metu mus gąsdina nuolat: ekonomine krize, katastrofišku lietuvių nykimu, karu, pabėgėliais. Nuo tų baimių žmogus jau ir nebežino, kaip gyventi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
