Man 38 metai ir esu Prancūzijos lietuvis. Prieš 4 metus susipažinau su žavinga juodaode mergina. Iš pradžių galvojau, kad tik pažaisiu ir tiek. Bet dviejų savaičių atostogų romanas baigėsi įsimylėjimu. Nejučia pradėjau galvoti vis daugiau ir daugiau apie šią žavingą merginą.
Kadangi esu turėjęs daug merginų praeity, tai man nieko naujo susipažinti, praleisti laiką kartu ir išsiskirti. Bet žaviąją afrikietę įsimylėjau. Ji man atsakė tuo pačiu.
Labai greitai pradėjom draugauti kaip pora. Iš pradžių kirbėjo mintis, o kaip gi mano Lietuvoje likę tėvai priims mano tamsiaodę draugę? Bet ilgai nerimauti neteko. Supažindinau ją su tėvais per „Skype“ ir jie netrukus ją pamilo, nes ji be galo šiltas žmogus ir visiems patiko.
Taip pat daug laiko praleisdavau ir su jos šeima, kuri gyvena Prancūzijoje. Planavom kelionę į Afriką, nes norėjau pamatyti jos „šaknis“.
Taip išdraugavom 2 metus. Tikrai norėjau ją vesti. Ir ypač – susilaukti vaikų. Deja, 2 metus stengėmės, bet kūdikio nebuvo. Galų gale ji prisipažino, kad dėl paauglystėje persirgto vėžio ir chemoterapijos ji niekad neturės vaikų.
Labai įsiutau. Buvo užgautas mano vyriškas išdidumas. Palikau ją tą pačią dieną. Verkiančią, atsiprašinėjančią ir sudaužyta širdimi. Bet jaučiau, kad negalėsiu būti su moterimi, su kuria negalėsiu susilaukti palikuonių.
Veliau iš jos draugų sužinojau, kad ji mėgino nusižudyti dėl manęs. Skaudėjo širdį, bet nusprendžiau nebegrįžti.
Susidėjau su moterimi, kuri mane jau senokai buvo įsimylėjusi. Tai prancūzaitė, turinti lietuviško kraujo, nes jos tėtis buvo lietuvis. Ji jau turėjo vaiką iš pirmos santuokos. Todėl pagalvojau, kad tai yra garantija, jog ji man padovanos kūdikį.
Taip, ji pastojo beveik iš karto. Prieš mėnesį mums gimė nuostabi dukra. Pavadinau ją savo afrikietės merginos vardu. Nes širdyje visada ją mylėsiu. O savo vaiko motiną tiesiog gerbiu.
Žinau, kad daug kas mane pasmerks, ir aš pats savimi nesididžiuoju. Neseniai susirašėm el. paštu su mano juoduke. Ji man pasakė viską atleidžianti, ji mane supranta, nesmerkia ir nuoširdžiai linki man laimės. Nors žinau, kad abu niekados viens kito nepamiršim. Buvom labai artimi, kaip sielos dvyniai.
Bet yra kaip yra. Ačiū, jei kas skaitėt.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
