Kaip Seimo nariai neteko teisės įžengti į kapines

Pateiktam Seimo nutarimo projektui dėl Laisvės premijos skyrimo V.Landsbergiui buvo nepritarta. Už jį balsavo 53 parlamentarai, prieš buvo 13, o 48 susilaikė. Už premijos skyrimą pasisakė konservatoriai, liberalai ir didžioji dalis „tvarkiečių“, vieningai prieš buvo arba susilaikė „darbiečiai“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, taip pat socialdemokratai, išskyrus vienintelį „už“ balsavusį Gediminą Kirkilą. Seimo pirmininkė „darbietė“ Loreta Graužinienė, nors pirmininkavo posėdžiui, nebalsavo.

Kur buvo Seimo pirmininkė L.Graužinienė?<br>M.Kulbio nuotr.
Kur buvo Seimo pirmininkė L.Graužinienė?<br>M.Kulbio nuotr.
V.Ščiavinsko nuotr.
V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Alfonsas Butė

Dec 1, 2015, 9:42 AM, atnaujinta Oct 1, 2017, 10:29 PM

Pasakyti, kad tokie balsavimo rezultatai buvo netikėti, negaliu. Tačiau tai išgirdęs patyriau šoką. Net ne dėl to, kad Vytautui Landsbergiui nebus įteikta ši simbolinė premija, bet dėl visai kitko: peržengtas paskutinis žingsnis vertinant visą Lietuvos, visų Lietuvos žmonių kovą už nepriklausomybę, jos iškovojimą, nepriklausomybės kovų aukas ir pačiu nepriklausomybės kovos simboliu tapusį V.Landsbergį.

Nei šiandien, nei rytoj, nei po dešimties ar po šimto metų niekas nepaneigs to fakto, jog būtent Vytauto Landsbergio kvietimu prie tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pastato, prie televizijos bokšto, spaudos rūmų ar televizijos pastato S.Konarskio gatvėje, dešimtys ir tūkstančiai Lietuvos žmonių , metę visus savo neatidėliotinus darbus, kaip ir Loreta Asanavičiūtė bei  dvylika jos likimo brolių, skubėdavo prie valstybinės reikšmės objektų, visiškai negalvodami, kad gali niekada iš ten nebegrįžti.

„Justitija est fundamentum regnorum“. Ne menami kažkokie ypatingi Seimo priimti įstatymai, ne menamos paties Aukščiausiojo ar Konstitucinio teismų kažkokios ypatingos nutartys yra valstybės pamatas.

Šį posakį išvertus iš lotynų kalbos, būtent teisingumas,  tiek socialine, tiek dvasine prasme teisingi Seimo įstatymai ir nutarimai,  Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų priimtų teisės aktų aiškinimai, teisingas visų pakopų teismų teisės aktų taikymas iki pat korporatyvinio teisės akto atsiradimo ir pritaikymo yra ir turi būti valstybės pamatas.

O šių tiesų ignoravimas pačiame Seime akivaizdžiausiai parodo, kokie žmonės atstovauja Lietuvai įvairiose jos instancijose, kas stato, montuoja, gal net nestato ir nemontuoja tų mūsų valstybės pamatų, o tiesiogine to žodžio prasme juos ardo, griauna, ardydami ir pačią valstybę.

Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas esi tu. Pasakyk, kaip vertini praeitį, – pasakysiu, kokią ateitį gali sukurti tu.

Būtent iš to, kaip Lietuvos Respublikos Seimas antradienį įvertino Vytauto Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai skirti, galutinai paaiškėjo, kaip aukščiausiasis mūsų šalies valdžios ešelonas vertina patį Lietuvos nepriklausomybės ir  valstybingumo atkūrimą, kaip diegiamas istorinis teisingumas, kokiomis moralės normomis vadovaujasi tie, kurie kasdien kuria įstatymus, pagal kuriuos mes gyvename, nustato atlyginimus, pensijas, sumažintų pensijų grąžinimo eiliškumą ir pagaliau kas mus valdo. Tad kas mus valdo? Kokie jų aukščiausieji tikslai? Antradieninis Seimo poelgis lyg lakmuso popierėlis, įmerktas į atitinkamą skystį, nusidažė spalva, parodžiusia jo turinį ir ko iš jo galima tikėtis ateityje.

Kaip istoriškai galima vertinti tai, kas įvyko Seime tą įsimintiną 2015-ųjų lapkričio antradienį? Dabartinės sudėties Seimo valdantiesiems sunku tai suvokti, nes, kad pajėgtum suvokti, turi pakilti į tam tikrą išsivysčiusios valstybės kūrėjo lygį, suprasti pasaulines realijas, tendencijas, matyti buvusias bei esamas grėsmes, proveržių galimybes.

Seimo suvokimas parodo dabartinį Seimo lygį. Tačiau tai, kas įvyko antradienį, gal ne po dešimties ar dvidešimties, gal po šimto  ar tūkstančio metų, kaip tų įsimintinų 1991-ųjų sausio 13-osios tąsa, bus vertinama iš naujo ir iš naujo. Lietuvos kovą už nepriklausomybę, už jos valstybingumo atkūrimą ir išsaugojimą, jos lyderio, kaip neatskiriamo šios kovos veiksnio, veiksmus vertins ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, visas pasaulis.

Vieną žmogų galima apgauti visam laikui. Grupę žmonių galima apgauti tam tikram laiko tarpsniui. Tačiau neįmanoma apgauti visų ir visam laikui. O istoriją kuria  ne tik šiandien šiltose kėdėse sėdintys  seimūnai ar mes patys, ne tik mūsų vaikai, anūkai, bet ir gausybė ateinančių kartų.

XX a. pabaigos istoriniai įvykiai vienoje  didžiausių supervalstybių, kurios teritorija nusidriekusi net per du žemynus, jos plotas tuomet užėmė šeštadalį visos Žemės rutulio sausumos, o branduolinis arsenalas net keletą kartų galėjo sunaikinti viską, kas gyva Žemėje, pagaliau jos žlugimas ir jį lėmę svarbiausieji veiksniai neturi analogo pasaulyje. Panašus Spartos tautos didvyrių,  trijų šimtų spartiečių, stojusių prieš šimtatūkstantinę Persijos karaliaus Kserkso kariuomenę Termopilų perėjoje ir žuvusių iki paskutinio kario, poelgis jau daugiau kaip du tūkstančiai metų vertinamas iš naujo ir iš naujo. Jų žygdarbiui atminti kuriami kino filmai, Termopilų perėjoje stovi paminklas  Spartos karaliaus Leonido ir jo trijų šimtų spartiečių žygdarbiui atminti.

Eik, pasakyk spartiečiams, nepažįstamas praeivi,  kad čia nuolankūs savo įstatymams gulime mes. Karalius Leonidas su savo trimis šimtais karių tris dienas laikė šimtatūkstantinę priešų armiją, kad pagrindinės Spartos pajėgos galėtų persigrupuoti ir atremti priešą. Tos trys dienos, pareikalavusios trijų šimtų spartiečių gyvybių su jų karaliumi Leonidu priešakyje, bet išgelbėjusios Tėvynę, tūkstančiams metų aukso raidėmis į šalies istoriją įrašė didvyrių vardus. Greta didvyrių vardų tariamas dar vieno spartiečio, Spartos išdaviko, slaptu kalnų keliu nuvedusio persų armiją į Leonido karių užnugarį,  Efialto vardas.

Nėra kilnesnio siekio už siekį pasiaukoti vardan kitų. Nėra didesnės aukos už gyvybę, kurią žmogus atlikdamas pareigą paaukoja  už savo tikėjimą, šalies nepriklausomybę ir laisvę.

Ne Lino Balsio, Artūro Skardžiaus, Algirdo Syso ar Loretos Graužinienės šaukiami  žmonės lėkė prie televizijos bokšto, prie televizijos pastato A.Konarskio gatvėje ar prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, kuri dabar vadinama Seimu, kad savo kūnais užtvertų kelią iki dantų ginkluotiems agresoriams.

Aš net neklausiu, kur tada buvo L.Balsys, A.Skardžius, A.Sysas ar L.Graužinienė? Tačiau tikrai žinau, kad ne jų pašaukti žmonės lėkė gelbėti Tėvynės, o kai kurie jau iš ten niekada nebesugrįš. Aš taip pat niekam nepriekaištaudamas noriu priminti, jog ne visi tuometinės lenkų frakcijos nariai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tačiau visiems šiems ponams tai netrukdo sėdėti šiltose ir patogiose Seimo kėdėse ir postringauti apie supriešinimą.

Tuomet nebuvo jokios kalbos apie susipriešinimą, nes tikslas buvo vienas. Nepriklausomybė ir laisvė. Šių dienų lietuviškiesiems efialtams nereikia stiprios Lietuvos kariuomenės, nereikia stiprios ekonomikos, nereikia lietuviškų rašmenų, kuriuos galima pakeisti kažkuo kitu. Jie nematė, nemato ir nematys dvidešimt pirmojo amžiaus kaimyninės imperijos ir naujojo jos Kserkso. O bet kurį prieštaravimą jiems ir jų kėslams jie vadina supriešinimu, tautos skaldymu.

Asinus asino et sus sui pulcher, asilas gražus asilui, o kiaulė – kiaulei.

2015-11-24 Seimo nutarimas bus vertinamas ir pervertinamas nuolat. Jeigu ne dabar, gal net ne po dešimties ar po dvidešimties metų istorinis teisingumas bus atkurtas. Ne veltui sakoma, kad pats teisingiausias yra istorijos teismas. Bet kaip tada jausis praėjusio antradienio „herojai“, kaip jausis jų vaikai, palikuonys?

Prabėgs gal kelios dešimtys, gal keli šimtai metų. Tačiau po tūkstančio ar dviejų stovės paminklai Briuselyje, Vilniuje, kitose Europos ir  pasaulio sostinėse žmogui, kuris nepabūgo mesti iššūkio branduoliniam drakonui, galėjusiam sunaikinti visą  pasaulį.

Tik ne jums, ponai Balsy, Skardžiau, Sysai, Loreta Graužiniene, ar kitiems jūsų bendraminčiams bus statomi tie paminklai.

Jums, ponai ir ponios, visą tą laiką bus skirta „garbė“ Efialto, kaip žmogaus, išdavusio savo Tėvynę, paniekinusio savo karžygių aukas ir jų mirtį, paniekinusio visos tos kovos simbolį.

Tačiau jūs nesuprantate, jog, nepaisant jūsų einamų pareigų,  nuo šiol neturite jokios moralinės teisės eiti į kapines ir vadinti save gerbiančiais žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimą, kadangi jūs pačiu brutaliausiu būdu išreiškėte išskirtinę nepagarbą, o savo veiksmais tiesiog sumindžiojote tos kovos vadą ir jos simboliu tapusį Vytauto Landsbergio vardą, kurio pašaukti jie skubėjo ginti Tėvynės ir lyg spartiečiai krito didvyrių mirtimi.

Taigi jų pavardės ir vardai aukso raidėmis bus amžiams įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į Europos, net viso pasaulio istoriją. Praeis kažkiek laiko, gal net visai nedaug, ir greta žuvusiųjų bus įrašytas kitas ne mažiau reikšmingas žuvusiuosius pašaukusio atlikti pareigą Tėvynei lietuviškojo Leonido vardas ir pavardė. Sakykite, kur dėsite akis jūs, prisilietę prie šios istorijos nepagarba, akibrokštais, savo sprendimu, kaip Efialtas daugiau kaip prieš du tūkstančius metų prisilietė prie Spartos istorijos Termopilų perėjoje.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.