Aktorius suniekino studentus: „Per gerai apie save galvojat“

Paskutiniai įvykiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) tikrai palietė ir mane. Labai gaila gyvenimą baigusio studento. Užuojauta jo šeimai, draugams ir kursiokams. Tačiau labiausiai mane paveikė žmonių pasisakymai po tragedijos.

Karolis Butvidas. Spektaklio akimirka.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Karolis Butvidas. Spektaklio akimirka.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Spektaklio, kuriame vaidina K.Butvidas, akimirka.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Spektaklio, kuriame vaidina K.Butvidas, akimirka.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Karolis Butvidas

2015-12-04 09:21, atnaujinta 2017-10-01 09:38

Esą, kaip baisu, kaip sunku, kokį didelį spaudimą patiria studentai, studijuodami vaidybą. Kaip jiems sunku išgyventi patyčias ir džiunglių sąlygas. Pats baigiau bakalauro studijas prieš 5 metus, po to dar 2 metus mokiausi magistro studijų programoje. Jau 5 metus dirbu teatre. Tad manau, galiu pasisakyti šia tema.

LMTA studijavau kaip tik tuo laiku, kaip ir anksčiau pasisakę žmonės. Studijų laikus atsimenu kaip tikrai gerus. Įstoti nebuvo lengva, teko dalyvauti stojamųjų konkurse – jame per tris dienas dėstytojai surenka kursą, su kuriuo dirbs 4 metus. Natūralu, kad jiems tai padaryti nėra lengva. Juk jie prisiima atsakomybę, kad iš to žmogaus padarys drąsų , galintį persikūnyti į skirtingus charakterius, lankstų, savimi pasitikinti aktorių.

Suprantama, kad ne iš visų žmonių, surinktų per tris dienas, tai išeina padaryti.

Studijas laikus atsimenu kaip linksmus, gerus ir studentiškus. Keldavausi anksti ryte, nuo 8–9 valandos ryto pradėdavau mokytis savo mėgstamos specialybės: scenos judesio su akrobatiniais elementais, dainavimo , fektavimosi, šokio, grimo, scenos kalbos ir, žinoma, vaidybos. Visa tai tęsdavosi iki 20-21 valandos.

Gal ne be reikalo sakoma, kad šiai specialybei reikia atskiro pašaukimo ir nusiteikimo. Taip, mes negalėdavom po paskaitų kažkur dirbti, kaip tie studentai, kuriems paskaitos baigiasi 13-14 valandą. Taip, gal ir įtemptas grafikas, bet baigus studijas ir pradėjus dirbti teatre supranti, kad tas studijų laikas buvo tik lengvas pasivaikščiojimas.

Supranti, kad vien tik dirbdamas teatre neišgyvensi ir neišlaikysi šeimos, tad tenka ir reklamas garsinti, ir renginius vesti, ir projektus kurti. Bet grįžkime prie studijų.

Įstojęs į LMTA dar nesi išrinktasis

Taigi, kur tos patyčios ir džiunglių sąlygos? Aš, studijuodamas 6 metus, jų nepatyriau. Po tavo sugalvoto etiudo (etiudas – tai toks mažas vaidinimas ar pasirodymas, kurį rodai dėstytojams) dėstytojai pasako pastabas – ką darei blogai, ką gerai, ką reikia taisyti. Kartais pasako, kad etiudas blogas ir liepia galvoti naują. Bet tik tiek.

Na, kai repetuoji kelias dienas, galvoji apie pasirodymą ir tau pasako, kad jis blogas, truputį skaudu. Bet tikrai neverta dėl to žudytis, verkti, ar galvoti, kad esi nieko vertas. Per tuos metus, kuriuos studijavau, nė karto nemačiau besiskandinančio, besipjaunančio venas ar dar kaip nors save žalojančio studento.

Manau, kad problema yra pačiuose žmonėse, kurie įstoja per gerai galvodami apie save. Mano: jei įstojau į vaidybos studijas ir mane atrinko į kursą, kuriame dažniausiai būna 15-20 žmonių, tai jau esu išrinktasis. Ne, taip nėra! Tu dar daug turi dirbti, kad kažką pasiektum, kad įrodytum, jog esi vertas savo profesijos. Net baigęs studijas ir gavęs kokį apdovanojimą negali užmigti ant laurų.

Pastebėjau, kad į vaidybą įstoja daug pseudo menininkų, kurie galvoja, kad yra dideli aktoriai ir viskas, ką jie kuria – šedevrai. Esą bet koks etiudas ar išėjimas į sceną yra didis menas, o bet kokia pastaba žlugdo. Ir bet kas, kas sako pastabas, esą nieko nesupranta. Nesupranta, kaip stengtasi, kaip galvota apie etiudą važiuojant troleibusu ar valgant.

Nesąmonė. Žmogau, atsigauk! Tu vaidini. Pirmame kurse – kokį gyvūną, antrame – įdomaus charakterio žmogų, trečiame – ištrauką iš pjesės, ketvirtame – statai su dėstytoju spektaklį, kuriame vaidini gal mažą , o gal ir pagrindinį vaidmenį. Priklauso nuo to, kaip tau sekėsi iki tol studijuoti.

Tokių etiudų galima prigalvoti begalę. Tik turėk fantazijos ir noro. Pastebėjau, kad įstoja žmonės, kurie mokyklose ir dramos būreliuose buvo žvaigždės. Ten jie vaidino, vedė mokyklinius renginius, grojo gitara ir buvo mokytojų ar būrelio vadovų popinami: „Šitas tai gabus, iš jo tikrai bus aktorius.“

O tu įstojai ir pamatei, kad be tavęs čia aibė tokių gabių, gerų, grojančių ar mokančių pakalbėti. O tau dar ir nesiseka. Kas dėl to kalti? Visi tie, kurie gerai viską atlieka ir dar dėstytojai, kurie tau sako pastabas ir kritikuoja.

Dėstytojai dirba pusvelčiui

Mintis, kad LMTA dirba griežti ir gal ne visada švelniai savo pastabas pasakantys žmonės, yra teisinga. Tačiau kurioje dar mokymosi įstaigoje tave mokytų geriausi savo srities specialistai? Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Algirdas Latėnas, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius, Darius Meškauskas, Algimantas Puipa, Nelė Savičenko... Ir šitą sąrašą galima butu tęsti ir tęsti.

Gal jie nėra baigę psichologijos mokslų, bet jie yra savo specialybės asai. Ir reikia gaudyti kiekvieną jų žodi ar pastabą, pasakytą tau. Išsakyta nuomonė, kad geriau jau dėstytų žmonės „iš pašaukimo, kad ir veltui“, mane sunervino. Šie dėstytojai ir taip dirba pusvelčiui ir tikrai ne dėl algos jie ateina. Dar nė vienoje specialybėje nemačiau žmogaus, gerai dirbančio veltui ar tik iš pašaukimo. Kaip jūs tai įsivaizduojate?

Žmogus gerai dirbtų gydytoju, premjeru, firmos vadovu, vairuotoju ar lakūnu veltui ir tik iš pašaukimo? Nes, matai, jis geras žmogus, negriežtas ir psichologiškai pasiruošęs.

Taigi patarimas jauniesiems pseudo menininkams – nusileiskit ant žemės. Pradėkit galvoti realiai, ką darote blogai, kur jūsų klaidos. Priimkit pastabas iš savo specialybę išmanančių žmonių. Jie jums jas sako ne tam, kad pakenktų, pažemintų ar įskaudintų, bet tam, kad jus nukreiptų tam tikra linkme, kuria eisite likusį gyvenimą.

Juk LMTA tik nukreipia ir išmoko pagrindų, kuriais vadovaujantis teks dirbti teatre. Aš iš patirties galiu pasakyti, kad visko, ko reikia, išmoksti pradėjęs dirbti, o ne studijuodamas. Supraskite – jus kritikuos, sakys, kokie jūs nevykę, kaip jūs nemokate vaidinti ir klaus, kas jums iš viso davė aktoriaus diplomą.

Tačiau jei nori būti aktoriumi, menininku, kūrėju, tai be klaidų juo tapti nepavyks. Reikia apsispręsti, ar ne geriau viską mesti ir „nepatirti baisiausių pasaulio patyčių“. Juk pasaulis už akademijos lango toks švelnus ir geras, niekas nesako nė blogo žodžio, visi yra mandagūs ir geranoriški. Visada gali būti laisvu menininku, kuriančiu pasauliui grožį ir gėrį be LMTA diplomo.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.