Jau esu mergina, subrendusi šiek tiek per anksti, tačiau širdy taip ir likau mergaite, laukiančia Tavęs sugrįžtančio, tėti. Tai didžiulis skausmas mane taip subrandino. Mamos skausmas, mano skausmas, visų skausmas.
Aš kartais susimąstau, kad daugiau Tavęs niekada nepamatysiu, neapkabinsiu. Tas suvokimas drasko man širdį. Įsivaizduoji? Niekada!
Ir net jei turėčiau visus pasaulio turtus, jei padaryčiau bet ką, net tai, kas neįmanoma, vis tiek Tu niekad negrįžtum. Aš bejėgė ką nors padaryti, kad vėl Tave apkabinčiau, išgirsčiau Tavo balsą, o man to taip trūksta.
Nemeluosiu, verkiu. Vis dar verkiu, nors praėjo dešimt metų. Dešimt labai sunkių ir skaudžių metų be Tavęs. Žinau, reikia Tave paleisti, juk vis tiek negrįši, bet negaliu...
Žinai, aš tikiuosi, kad kaip nors išgirdai eiles, kurias rašiau Tau ir skaičiau prie Tavo kapo. Aš vis dar ta mergaitė, kuriai reikia tik tėčio šilumos...
Ak, tėti, žinai, ko noriu Kalėdoms? Noriu, kad visi vaikai pradėtų vertinti savo tėvus, tėvai – vaikus, broliai – seseris ir atvirkščiai. Noriu, kad žmonės suprastų, jog artimieji ne amžiams, jog pykčiai – ne išeitis, jog laiko atgal neatsuksi, o jo iššvaistyto jau nebesusigrąžinsi.
Dar noriu, kad mama būtų laiminga. Patikėk, aš padarysiu viską, kad Ji tokia būtų, nesvarbu, kad man tikriausiai liko visai nedaug laiko. Mes galim greit susitikti, tėti, bet aš dar nenoriu. Tik nepyk dėl to. Beje, su gimtadieniu. Myliu Tave.
Tavo mergaitė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
