Apie 10 val. – vėlyvų pusryčių įkarštis. Švediškas stalas. Kava, sultys, kiaušiniai, omletas, blyneliai, dešrelės, salotos, daržovės, vaisiai, vafliai, bandelės... Ak, kokia šventė šitaip su šeima papusryčiauti.
Išsirinkome stalą atokiame restorano kampe, iš kur matėsi didžioji dalis netaisyklingos formos salės. Būtent ši salės dalis patiko ir kiek vėliau pasirodžiusiai kompanijai – mūsų kaimynams plačiąja prasme.
Buvo trys vyrai ir dvi moterys. Jiems jau ateinant iš pakeltų balsų buvo galima spėti, jog tai – ne mūsų šalies piliečiai, o svečiai iš kaimyninės valstybės. Vyras sakė girdėjęs, kad vyksta kažkoks sportinis renginys – galbūt tai jo dalyviai? Juolab, kad viena iš prie stalo sėdinčių blondinių vilkėjo sportinį kostiumą.
Tačiau jų sekmadienio pradžia nebuvo itin sportiška. Prisinešusi valgių ir susėdusi prie stalo, kompanija tuojau kažkur išsiuntė vieną savo narį. Netrukus jis grįžo su prekybos centro maišeliu. Tuoj kitas nubėgo atnešė stiklinių, iš maišelio ištraukė butelį degtinės, papilstė. Ir prasidėjo – susidaužimai, tostai sėdint, tostai atsistojus, moteriškių pakirkinimai.
Nemažai keliaujam, bet tokio dalyko per pusryčius viešbutyje dar nebuvome matę.
Kiti pusryčiaujantys viešbučio lankytojai stengėsi nepastebėti šios puotos. Bet lažinuosi, kad ne vienas savęs tyliai paklausė: kodėl negalėtų šie žmonės pavalgyti ir eiti svaigintis į savo kambarį? Ar todėl, kad reikia padengto stalo, kad tikra šventė būtų?
Vis dėlto geriausias momentas buvo, kai du iš jų nuėjo prie neveikiančio baro ir patys sau prisipylė alaus. O kai prasidėjo dainos, mes jau baigėme valgyti ir išėjome.
Tiesa, jie netriukšmavo taip, kad kilnotųsi stogas. Vis dėlto linksminosi pakankamai garsiai, kad aplinkiniai matytų, kaip jiems smagu, kokie jie „kietiakai“.
Dabar suprantu, kodėl amerikietiškuose filmuose Rytų Europos platybių gyventojai vaizduojami kaip labai linksmai gyvenantys žmonės su savo „garmoškomis“ ir stiklinėmis degtinės. Matyt, tikram tokio nuosmukio suvokimui reikalingas prisilietimas – toks, kokį patyrė daug metų ta degtine per prievartą girdytos šalys.
Nežinau, kuo gali žavėti toks gyvenimo būdas. Bent jau mes tame neįžvelgėme nieko smagaus. Tik kažkoks koktus deja vu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
