Nežinau, ką su savim daryti. Gal kas patars. Noriu rimtų santykių, meilės. Kaip ir visos. Bet visada, kai patinka vaikinas, nesusivaldau ir puolu ant jo pirma. O paskui rimtai į mane nebežiūri.
Esu dar jauna, o miegojau su tikrai daug vyrų. Ir nebuvo taip, kad su visais gražūs santykiai. Dauguma jų rodo dėmesį tik iš pradžių. O kai „gauna“, tada nebereikia, dingsta.
Tos, kurios „laužosi“, neturi santykiams laiko, yra „pasikėlusios“, visada gauna daug dėmesio. Ir draugystes ilgalaikes siūlo joms.
O aš taip negaliu. Aš kitokia. Nemoku „laužytis“. Esu draugiška labai, linksma. Domiuosi viskuo ir gražiai rengiuosi. Bet taip išeina, kad po pirmo ar dviejų susitikimų, permiegu su vaikinu. Dažnai pirma parašau. Jeigu patinka, tai nuoširdžiai ir rodau, kad patinka. O vis lieku viena. Ar tai, kad neslepiu savo jausmų, yra klaida?
Vaikinas „kabina“, mergina gadina
Turėjau vaikiną pusę metų. Galvojau, kad jau bus visam laikui. Bet išsiskyrėm, kai pradėjau daryti užuominas į rimtus santykius. Apie žiedus ar dar kažką jis nenorėjo girdėti, tai taip ir supratau, kad šeimos neplanavo. Gal reikėjo subręsti. Jeigu būčiau nesakiusi nieko, gal būtume draugavę toliau. Bet atsitiko kaip visada – parodžiau, kaip jaučiuosi, ir baigėsi.
Gerai prisimenu ir kitą vaikiną, kuris man patiko. Galėjom draugauti, viskas būtų buvę gražu. Pati sugadinau. Kai vakarėlyje pradėjom vis daugiau bendrauti tik vienas su kitu, pajutau ypatingą jo dėmesį. Paklausė, ar kada nueitume pažiūrėti futbolo bare. Sutikau ir tą akimirką jau „užsikabinau“.
Kai ėjom miegoti visi, jis atsigulė į atskirą lovą. Būtų taip ir likę, bet pati paklausiau, ko bijo, kodėl neateina. Vyras yra vyras, aišku, kad jis atėjo. Bet ir kai atsigulė nelindo. Pati paprašiau, kad apsikabintų, atseit, šalta. Ir kai apsikabino, susijaudino. Ir tada jau aišku, kas buvo.
Paryčiais jaučiausi laiminga, nes galvojau, kad niekas nepasikeitė. Kad eisim vis tiek žiūrėti futbolo, kad patinku. Maniau, kad dar artimesni tapom ir greičiau pradėsim draugauti. Bet jis nieko nepasiūlė. Pati paklausiau, ar eisim žiūrėti futbolo.
„Pažiūrėsim, susirašysim, jei ką“, – atsakė. Neparašė.
Dar vieną kartą susitikom netyčia. Jis mane pabučiavo į žandą, o aš pati prisitraukiau jį ir pabučiavau į lūpas. Taip norėjau jam priminti, kad gera buvo kartu. Galvojau, kad kai pasibučiuosim, prisimins ir norės susitikti. Bet, aišku, nebeparašė. Žinau, kad paskui ilgai „kabino“ vieną pažįstamą, kuri „laužėsi“.
Melas apie paliktus raktus
Kitas atvejis. Pažinojau idealų vaikiną. Gražus, protingas, darbas geras. Ir kai pradėjom daugiau bendrauti, aš džiaugiausi. Bet vis tiek buvo tas jausmas, kad viskas vystosi per lėtai.
Turbūt irgi norėjau užsitikrinti, kad būsim kartu. Ir kartą kai vakarojom iki nakties, pasakiau, kad pamiršau namų raktus. Pamelavau. Raktus turėjau, bet norėjau, kad aplinkybės mus suvestų.
Jis pasiūlė pas jį pernakvoti. Nuėjom ir tada jau jis rodė iniciatyvą. Pasimylėjom, ryte papusryčiavom, sakėm, susirašysim. Bet nepasiūlė draugauti. Žinot, kaip būna, kad savaime prasideda santykiai, be jokių pasiūlymų, be nieko? Tik žiūri, kad jau draugauji. Norėjau, kad taip būtų. Todėl padariau dar blogiau.
Ryte išėjau iš jo namų, o jau vakare paskambinau. Norėjau pasakyti jam, kad girta esu vakarėlyje ir vėl raktus palikau. Nežinau, tikėjausi, kad nusijuoks, atseit, žioplė, ir pakvies. Gal apsidžiaugs. O jis nepakėlė ragelio.
Tada nuvažiavau prie jo namų ir vaikščiojau po kiemą, nes jo namie nebuvo. Laukiau, kol grįš, galvojau, pasakysiu, kad gretimam bute šventėm, visi išėjo, o aš jau irgi ėjau, bet va, susitikom netyčia.
Gėda pasakoti, kas toliau. Aš iki 5 ryto slankiojau aplink jo namus, o jis taip ir negrįžo.
Barmenas paprašė nepasakoti
Dar kitas atvejis. Patiko vienas barmenas. Aš dažnai su draugais lankiausi, kur jis dirbo, tai vis pajuokaudavom, paflirtuodavom. Ir jau susikūriau mintyse vaizdą, koks jis būtų vaikinas. Įsivaizdavau, kaip bendrautume. Įsivaizdavau, kad prieitų, pavyzdžiui, prie mano ir draugų staliuko paprastai, bet mane dar ir pabučiuotų, nes mes draugautume. Nežinojau, ar turi merginą.
Ir kai buvom tam bare vieną kartą, jis iš tikrųjų priėjo pabendrauti. Užsišnekėjom, paskui, kai kitų žmonių neliko, o jis barą uždarinėjo, pradėjom jau visai meiliai glaustytis. Svaigau nuo minties, kad patinku jam. Pati pradėjau bučiuoti kaklą, tada jis pasiūlė „kur privačiau“. Nuėjom į tualetą. Pasimylėjom ten greitai, romantiška nebuvo.
Galvojau, užrakins barą ir eisim pasivaikščiot, išsikalbėsim. Vėl įsivaizdavau, kaip viskas bus. Kad po pusryčių bus pietūs, vakare pakvies vėl į barą, ten vėl kartu būsim ir taip be galo, kol tiesiog tapsim pora. Bet kai išėjom iš baro, jis pasakė: „Niekam nepasakok, aš su pana gyvenu“. Ir viskas.
Seksas – iš artumo noro
Ir čia tik keli pavyzdžiai. Jau net bloga prisiminti, kaip ėjom su panom šokti, o atsibudau tokio vaikino bute, ir jis neprašė net mano numerio, todėl pati pasiūliau. Arba kaip neturėdama jokios simpatijos, pradėjau buvusiam vaikinui rašyti. Galvojau, gal subrendo santykiams, norės grįžti, būti kartu, bet jis nenorėjo. Ir dar ne vienas toks atvejis.
Aš tikrai nesu kokia nors sekso maniakė. Bet manau, kad tas meilės troškimas yra mano manija. Ne dėl to permiegu, kad negaliu be sekso gyventi. Permiegu, nes noriu artumo. Aš suprantu, kad tada vaikinams pasidaro nebeįdomu, juk jie, kaip sakoma, turi medžiotojo instinktą. Bet negaliu nieko su savimi padaryti. Vis galvoju, kad pagaliau gal šitas vaikinas man skirtas ir po pirmos nakties prasidės ir meilė.
Po mokyklos baigimo užsienyje gyvenau 5 metus. Ten viskas ir vyko. Grįžau į Lietuvą ir nežinau, ką daryti, kaip pasikeisti. Bijau, kad vėl tas pats nesikartotų. Jaučiu, kad man net depresija nuo to prasideda. Dabar susipažinau su vaikinu, labai patinka ir atrodo, kad irgi jam patinku. Labai valdausi, stengiuosi nerodyti iniciatyvos. Bet vis tiek susigalvoju priežastį jam parašyt, primint apie save.
Žinau, kad vaikinai sako, jog lietuvės merginos yra pasileidusios. Bet pagalvokit, kad tai gali būti ne dėl pasileidimo, o dėl meilės trūkumo. Visos mergaitės svajoja apie gražią šeimą, įsimylėjusį vyrą ir gyvenimą kaip filmuose. Norėčiau, kad svajonė kada nors išsipildytų. Jeigu kažką patartumėt – ačiū.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
