Sakoma, kad reikia gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o dabartimi. Tačiau praeityje visi turėjome mokytojus. Jie mus mokė, auklėjo ir diegė žmogiškumą – visa tai didele dalimi lėmė mūsų gyvenimą. Vieni mokytojai buvo pasišventę kilniam savo reikalui, o kiti tik formaliai atliko pareigą. Šie nepaliko pėdsako mano atmintyje.
Mokytojai, apie kurią rašau, atmintyje tenka ypatinga vieta. Nors gyvenime turėjau daug mokytojų, dėstytojų ir profesorių.
1946 metų rudenį mūsų šeima labai netikėtai atsidūrė Vilniuje. Taip gelbėjomės nuo kelionės į Sibiro „kurortus“. Netrukus tėvas mane, 12-metį berną, nuvedė į 8 pradinę mokyklą Aguonų gatvėje. Mokytoja Gražina Steponaitytė ekspromtu „paegzaminavo“ ir paskyrė į antrą klasę (vienoje patalpoje mokėsi antrokai ir ketvirtokai), nors kaimo mokykloje buvau baigęs tris klases.
Kadangi jokio pažymėjimo, kuris patvirtintų mano išsilavinimą, neturėjau, vėl tapau antroku. Kartu su 27 naujaisiais klasės draugais, už kuriuos buvau vyresnis bent 5 metais.
Karvę ganyti teko ir Vilniuje
Atsilikimo priežastis labai paprasta. Kai gyvenome kaime, jau nuo 7 metų teko būti „kaubojumi“. Ištisą vasarą ganiau karves. Į mokyklą tėvai suruošdavo tik tuomet, kai baigdavosi ganymo sezonas – dažniausiai spalio pabaigoje. Netrukus teko ganyti karvę ir Vilniuje, nes prasimaitinti skurdžiu maistu, kurio, pastovėję ilgoje eilėje nusipirkdavome už korteles, buvo neįmanoma.
Tėvai įsigijo karvę. Ją ganiau Vingio (tada vadinome Zakretu) parke. Tik dabar jau „nepilnu etatu“ – po pamokų ir atostogų metu.
Prisiminęs tuos vaikystės metus ir mūsų nuostabią, empatišką mokytoją, nutariau susitikti su buvusiais klasės draugais. Daugumos jų nė karto nemačiau nuo to laiko, kai baigėme keturias klases ir likimas mus išblaškė po platųjį pasaulį. Teko bendrauti tik su Rimantu Rakausku, Karo akademijos profesoriumi (1939-2004) ir Romanu Drąsučiu, ilgamečiu ligoninės „Raudonasis kryžius“ chirurgu.
Gerai prisimenu ir labiausiai išdykusį, judriausią klasės berniuką – Jurgį Rugį Oleką (1939-1972). Deja, jo likimas tragiškas. Baigęs žurnalistikos mokslus jis ilgai darbavosi Lietuvos televizijoje, buvo aistringas automobilių lenktynininkas ir fektuotojas.
Po vienos autoavarijos, kaip R.Drąsutis pasakė, Jurgį teko surinkti iš gabaliukų. Jam buvo vos 33 metai, kai su draugais (dabar neprisimenu, vienu ar dviem partinio veikėjo K.Kairio sūnumis) vėlų rudenį plaukiodamas motorine valtimi, nuskendo Kertojo ežere.
Po 66 metų – susitikimas su klasės drauge
Galiausiai telefonu pavyko susisiekti tik su dviem buvusiomis klasės draugėmis: menotyros mokslų daktare Ingrida Korsakaite (velionės Jurgos Ivanauskaitės motina) ir fizike, buvusia irkluotoja Gita Talaikyte. Į susitikimą atvyko tik Ingrida. Malonu buvo pasimatyti net po 66 metų! Drauge prisiminėme mūsų mokytoją ir tuos seniai į praeitį nugrimzdusius laikus: klasės draugus, griuvėsiuose skendintį miestą, belaisvius vokiečius, kurie valė tuos griuvėsius.
Mūsų mokytoja buvo teisinga, tačiau reikli. Kartais koks išdykėlis berniukas būdavo net į kampą pastatomas. Visam gyvenimui į atmintį mums ypatingai įstrigo senovės Lietuvos istorijos pamokos. Su kokiu užsidegimu ir meile mokytoja pasakodavo apie kunigaikščių Kęstučio, Algirdo, Vytauto žygius ir kovas su priešais! Tos pamokos buvo tikrojo patriotizmo ugdymas mūsų širdyse, žiaurios okupacijos sąlygomis.
Labai įdomi bei turininga buvo ir užklasinė veikla. Mokytoja išradingai organizuodavo vakarėlius ir vaidinimus, šokdavome liaudies šokius. Pavasarį ji mus, tarsi žąsiukus, surikiuodavo, ir vorele patraukdavome į gamtą.
Liepkalnio gatve pakildavome ant aukščiausios kalvos, susėsdavome, grožėdavomės atgimstančiu pavasariu ir miesto panorama. Tuo tarpu mokytoja pasakodavo apie gamtą ir jos paslaptis. Galiu tvirtai teigti, jog mūsų mokytoja mus labai mylėjo. Ji mums atiduodavo savo širdį ir sielą. Atrodo, tai buvo visai neseniai, nors jau prabėgo daugiau nei šeši dešimtmečiai.
Tačiau tuometinei valdžiai, matyt, nepatiko auklėjimas ne sovietine dvasia. Dabar neprisimenu, ar buvo klasėje nors vienas pionierius. Tikriausiai nebuvo. Patriotizmas tai valdžiai buvo nereikalingas. Jis buvo laikomas žalingu.
Mokytojos gyvenimo sąlygos – nepavydėtinos
Kuomet baigėme 4 klases, švietimo valdininkai mūsų mokytoją išsiuntė kažkur į provinciją. Mokytojai dabar skundžiasi mažu atlyginimu ir streikuoja. Aš nežinau, koks mūsų mokytojos buvo atlyginimas. Tikriausiai, menkas, o gyvenimo sąlygos – nepavydėtinos.
Ji gyveno trečiame aukšte – virš mūsų klasės. Retkarčiais paprašydavo manęs atnešti akmens anglių, nes pačiai tekdavo kūrenti krosnį. Nors ir nenorėdavau imti pinigų, tačiau ji per prievartą įbrukdavo tris rublius.
Su Ingrida išklausėme LRT radijo laidos „Ryto garsai“ įrašo. Prieš porą metų LRT redaktoriai, perskaitę šiame portale straipsnįvilnius-apie-laikus-kai-nebuvo-maisto-sekso-ir-nusikaltimu.htm"="">vilnius-apie-laikus-kai-nebuvo-maisto-sekso-ir-nusikaltimu.htm"" target="_blank"> „Mano vaikystės Vilnius: apie laikus, kai nebuvo maisto, sekso ir nusikaltimų“, 2013 m. kovo 1 d. pakvietė mane pokalbiui. Teko atkurti to meto Vilniaus vaizdą ir papasakoti apie mūsų nelengvą gyvenimą.
Išgirdusi šį pasakojimą, viena moteris paskambino į radiją ir papasakojo, jog, tikriausiai mūsų mokytoja apie 50-tuosius metus mokytojavo Balbieriškyje, o išėjusi į pensiją persikėlė į Kazlų Rūdą. Ji bendravo su sklandytoja Regina Garmute. Deja, šios adreso nepavyko rasti. Perskaičiusi šį straipsnį, gal ji galėtų susisiekti su portalo redakcija ir pranešti, kur yra mūsų gerosios mokytojos amžinojo poilsio vieta?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
