Mylėjau vyrą, gyvenome su juo beveik 15 metų. Tik vaikų jis nenorėjo, nes aiškino mano, kad tai pakenks mūsų abiejų santykiams ir, žinoma, karjerai. Nežinau, ar aš taip aklai jį mylėjau, kad galvojau, jog man užteks jo iki gilios senatvės, ar tuo metu pati nepakankamai troškau vaikų...
Vis dėlto, giliai viduje suprantu, kad jis manimi idealiai manipuliavo, nes net du kartus dariausi abortą. Gal išgyvenčiau savo vaikų nužudymus, jei dabar vienatvė dabar nebadytų akių.
Mano mylimas genijus, didysis režisierius, kuriam kūryba buvo vienintelis jo kūdikis, o aš – toji mūza, kuri padeda atsirasti fantastiškiems spektakliams, susirado dvigubai jaunesnę naują deivę, kuriai bučiuoja kojas. Maža to, jie augina ketverių metų mergaitę, o aš sėdžiu prie sudužusios geldos, ir kasdien galvoju – ką padariau ne taip?
Nepakankamai mylėjau? Nepakankamai klausiau vidinio balso? Nepakankamai kovojau dėl man svarbių dalykų? Bet juk jis man buvo viskas, mano gyvenimo meilė – aš paaukojau vaikus dėl to. Ar įmanoma atsitiesti po tokios išdavystės? Jaučiu, kad niekada šita žaizda neužsivers.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Partneris nenori vaikų? Ką daryti tam, kuris svajoja susilaukti mažylio? Kodėl kai kuriems žmonėms vaikų nereikia ir ar tai susiję su meile? Atsakymai – psichologo Tomo Lagūnavičiaus vaizdo konsultacija.Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
