Miesto šventėje, per draugų draugus susipažinau su vaikinu. Pradėjome bendrauti. Aš dar mokiausi mokykloje, o jis buvo studentas, bebaigiantis mokslus. Man buvo 15 metų, jam 21. Susitikinėjome, dažnai nakvodavome kartu ir būdavome vienas pas kitą.
Pirmą kartą išsiskyrėme po pusės metų draugystės. Jis pasakė, jog nėra tikras, ko nori iš gyvenimo. Taip ir baigėsi viskas, man buvo nelabai svarbu ir nebebendravome.
Po 3 mėnesių, per Naujuosius metus pasveikinome vienas kitą, o kovo mėnesį jis tikrai netikėtai atėjo pas mane ir pasveikino su gimtadieniu. Tada pradėjo vos ne kiekvieną dieną ateiti ir sakė, jog suprato mane mylintis, ir kad šį kartą tikrai žino, ko nori.
Jis eidavo kasdien pas mane su meilės laiškais ir gėlėm, nepaisant to, kad buvau su kitu žmogumi. Virpančiu balsu man sakė, kad šį kartą tikrai žino, ko nori, negali be manęs gyventi ir niekada manęs nepaleis. Dabar man tai yra patys nereikšmingiausi žodžiai, kuriais aš neįstengčiau patikėti dar kartą, nes vėl jausčiausi naivia durne. O tuo metu, nors ir draugavau su kitu žmogumi, bet visgi suteikiau jam šansą.
Širdis daužėsi ne tik iš džiaugsmo
Žadėjo amžiną meilę, sakė banaliausius, bet tuo metu, atrodė, reikalingiausius man žodžius, teikusius stiprybę gyventi. Gyventi dėl meilės, gyventi dėl jo, dėl tos gražios ateities ir svajonių įgyvendinimo kartu.
Draugavome apie 5 metus.
Per juos supratau, kad staiga tu nebegali kontroliuoti savo atsidavimo kitam žmogui. Galbūt būtent tai vadinama meile? Tampi priklausomas nuo kito žmogaus ir nuo jo nuotaikų, nuo jo norų, požiūrio į gyvenimą. Bet juk reikia šlifuoti kampus ir taikytis vienas prie kito – tik kas apskaičiuos ar abu vienodai taikosi?
Aš jam priekaištaudavau, kad man trūksta jo dėmesio, ir kad jis šaltas, nemoka išreikšti savo meiles taip, kaip man reikia. Kad esame per daug skirtingi.
Skirtumai tarp musų pradėjo mane draskyti iš vidaus. Pamačius jį, savo mylimąjį, jaučiau beprotišką šilumą. Troškau jo apkabinimų ir bučinių, menkiausio žvilgsnio. Norėjau išvysti tą žvilgėjimą jo akyse, pamačius mane. Pajaust jo virpėjimą, kai apkabinu miegantį iš nugaros, o mano širdis taip daužosi.
Blogiausia, kad iš skausmo ji daužosi taip, kaip dar niekada nesidaužė iš džiaugsmo. Nesulaukiau jokio atsako iš žmogaus, kuris man žadėjo gražų gyvenimą.
Paskutiniais mėnesiais viskas buvo labai blogai ir labai trapu. Aš daug keliavau, jis jautė stresą dėl darbo. Nusivylė gyvenimu ir savimi, dėl įvairių nesėkmių tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.
Skaudžiausias įvykis – per Kalėdas
Viskas baigėsi galutinai prieš metus, per Kalėdas. Jis vėl, šįkart – jau po 5 kartu praleistų metų, man pasakė, kad nori geriau pažinti save, ir kad aš jį įtikinau, jog nesame skirti vienas kitam. Kad per daug įskaudinome vienas kitą.
Kai supratau, jog jis nebetiki mūsų ateitimi, mane apniko baisiausios mintys ir viskas atrodė nebesvarbu. Linkėjau sau paties blogiausio ir ėjau to link, alindama savo kūną. Miegodavau atmerktomis, užtinusiomis akimis. Galvoje man sukosi jo žodžiai: „Pamiršk viską, pamilsi kitą, aš dabar esu kitas žmogus. To, kurį mylėjai, nebėra. Negaliu tau niekuo padėti, man tavo kančios neįdomios. Man dabar labai gera be tavęs, yra kaip yra.“
Šie žodžiai mano galvoje aidėjo tūkstančius kartų ir degino mane gyvą, galbūt dėlto aš negalėjau užmigti ištisus mėnesius.
Du kartus suteikiau tam žmogui galimybę būti šalia ir atleidau tai, jog pirmą kartą išsiskyrėme dėl jo nežinojimo, ko nori. Ir še tau, antrą kartą jis man pasakė tą patį.
Mano galvoje sukosi nenusakomas chaosas. Verkiau visa gerkle, dieną ir naktį, einant gatve, paskaitose, namuose. Atrodė, guliu prie pragaro vartų ir mane kažkas bado durklais iš visų pusių. Nebetikėjau savimi vien todėl, kad nutrūko ryšys su žmogumi, kurio meilė ir tikėjimas manimi buvo mano stiprybė.
Trečią kartą – vėl iš naujo?
Galų gale, jau „perlipusi“ per save, galbūt net nusižeminusi (ko žadėjau niekada nedaryti), aš suvokiau, kad geriau sau pasakyti – velniop tai. Velniop visus tuos jausmus ir pastangas, velniop tuos prisiminimus, lengviau bus viską išmesti į šiukšlių dėžę. Visus laiškus, nuotraukas, net jausmus – taip bus lengviau.
Blogiausia, kad visai neseniai jis vėl man parašė, jog tas buvęs žmogus prisikėlė ir pagaliau pažino save.
Pasibaigus mūsų istorijai, paprašau jo vieno vienintelio dalyko – niekada nebesugrįžti pas mane. Lyg tų dviejų jam suteiktų šansų ir 5 draugystės metų būtų negana, po metų laiko pastangų viską ištrinti iš atminties, jis vėl manęs prašo jam atleisti. Kalba apie prisiminimus ir gražias akimirkas. Toks jo elgesys man visiškai nesuvokiamas. Mąstau, ar galėčiau jam išvis atleisti?
Būčiau supratusi jo abejingumą, jei jis nebūtų matęs mano ašarų ir mano kančios. Bet jis, lyg niekur nieko, žiūrėjo į mane, paskendusią kančiose ir skausme, ir neištarė nė žodžio.
Kas ta „normali“ meilė?
Prisiminus, kokia tuo metu buvau, negaliu atsikvošėti. Juk tai tikrai ne mano būdas, aš esu ne tokia. Baisu pagalvoti, kaip mane paveikė tas žmogus. Jeigu tai ir buvo meilė, tai, po velnių, ji mane pavertė visiška apsiseilėjusia šmėkla, kuri net nesuvokė savo poelgių.
Kur ta riba tarp „normalios“ meilės ir to beprotiško jausmo, kai nebegali kontroliuoti savo kvailų poelgių, kurie tik atstumia jį nuo tavęs?
Mano patirtis rodo, kad tik didelis noras ir optimizmas gali mus išgydyti. Nauji siekiai bei naujos svajonės. Gali padėti tik tikėjimas, kad įmanoma gyventi toliau. Visą meilę, kurią jaučiu tam žmogui, turiu nukreipti pačiai sau ir būti kantria, kol pagausiu savo laimę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
