Kadangi savo biologinių vaikų taip ir nesusilaukėm, aš nuolat pagalvodavau, o ir vyrą spausdavau susimąstyti apie kitus – ne biolognius vaikus. Apie įvaikinimą. Ne vienus metus galvojom...
Kelias nebuvo lengvas. Daug mąstymų, daug spėliojimų, daug „už“ ir „prieš“. Visko buvo: ir ašarų, ir protestų, ir susitaikymų. Pagaliau atėjo ta diena, kai tam pasiryžom.
Viso kelio to link nepasakosiu... Mūsų atveju viskas įvyko labai greitai – nespėjom nei mirktelt, o mūsų namuose jau atsirado mano išsvajotas klegesys. Nuo dokumentų pateikimo įvaikinimo tarnybai, iki vaikučių atsiradimo mūsų namuose praėjo vos pusė metų.
Mūsų vaikai nebuvo „leliukai“, apie kuriuos svajoja daugelis lietuvių šeimų – tai yra beveik 3 metų ir beveik 5 metų sesė ir brolis. Ar mes džiaugiamės šiuo pagausėjimu? Visko būna :). Būna, kai džiaugiamės jais. Būna, kai susimąstai: „Ar tikrai man to reikėjo?“ Bet... dabar ne apie tai.
Vaikai į mūsų šeimą atvyko svečio teisėmis. Tai yra tokios teisės, kai tu pateiki dokumentus teismui dėl įvaikinimo, ir tada Globos namai (įstatymų nustatyta tvarka), tau leidžia pasiimti juos į namus (mano žiniomis, taikoma vaikams iki 5 metų, vyresni, gali atvykti svečiuotis ir be atitinkamų dokumentų).
Kaip ir minėjau, mūsų sprendimas dėl vaikų įvaikinimo buvo gerai apgalvotas ir šeimyniškai priimtas. Vaikučiai persikraustė gyventi pas mus. O tada – prasidėjo...
Valstybė šeimoms, pasiėmusioms tokius vaikučius svečio teisėmis, negarantuoja nieko. Tai reiškia, jei tu esi savo verslo savininkas – tu gali viską: gali neiti į darbą ir būti su vaikais, tu gali sau leisti nedirbti ir būti su vaikais, tu gali atostogauti ir gauti viską tik iš savo verslo. Kitaip – samdomam darbuotojui. Nes jokių socialinių garantijų nėra.
Pasiimdami vaikučius apie tai net negalvojom. Abu su vyru uždirbam pakankamai, socialinio draudimo mokesčių sumokam „kalnus“. Tikrai išgyvensim :). Su mūsų vaikų oficialiais globėjais „XXX globos namais“ pasirašom „Sutartį dėl institucijoje globojamo vaiko išleidimo laikinai svečiuotis pas nuolat Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje gyvenantį fizinį asmenį“.
Vaikučiai iškeliauja pas mus vieneriems metams (toks sutarties galiojimo laikas arba iki tol, kol įsiteisės Teismo sprendimas dėl įvaikinimo, kai jie jau taps pilnateisiais mūsų šeimos nariais ir gaus mūsų pavardes).
Linksmumas prasidėjo tada, kai nusprendėm patikrinti jų sveikatos būklę. Gydymo įstaigos nežino, ką daryti su mūsų sutartimi. Juk mes nesam globėjai, mes nesam įtėviai... Mes esam niekas, tik to niekas garsiai nepasakė. Kadangi pasižadu už konsultacijas sumokėt, tai niekam labai ir nerūpi, kas bus toliau...
Teisybės dėlei, noriu pasakyt, kad Ligonių kasos informavo, kad, turėdama asmens liudijimą, Globos namų atsisakymą (ar panašų dokumentą – negaliu įvardinti tiksliai), bei tą sutartį, galiu pasirašyti, kad mūsų vaikai bus gydomi nemokai mūsų pasirinktoje sveikatos įstaigoje (o, stebukle, tai netruko nei vienos savaitės !!!)
Po to, einu į savivaldybę – noriu, kad mano vaikai gautų darželį (juk jiems beveik 3 ir beveik 5 metai, ir jie niekada nelankė darželio, niekada nebendravo su bendraamžiais). Ten jau aš buvau įvardinta „nieku“ – aš esu niekas, nes nesu globėja, nesu įmotė ir neturiu jokio sprendimo.
Bet sutartis tarp globos namų ir mūsų šeimos yra pasirašyta vieneriems metams (galioja iki 2016 metų rugsėjo, nes tuo metu dar nežinojom, kada įvyks teismas, todėl siekdami išvengti biurokratijos, pasirašom ilgam laikotarpiui)!!! Aš tikrai tuos vienerius metus esu niekas?
Darželį per mano atkaklumą ir „didelę gerklę“ – gavom. Neturiu jokių priekištų darželiui -tikrai viskas nuostabu: visakeriopa pagalba, puikios auklėtojos, mūsų problemomis besidominti direktorė. Viskas tiesiog nuostabu.
Žinoma, mūsų vaikai serga kaip ir visi vaikai. Per pirmus 3 mėnesius kuo mes tik nesirgom... Ir tridienėmis infekcijomis, ir bronchitais, ir niekad nepaliekančia mūsų sloga. Nevedžiau vaikų pas gydytoją – pagal galimybes. Abu su vyru slaugėm vaikučius – juk kelios dienos. Bet kai vienas, paskui kitą susirgo vėjaraupiais, nori nenori, turi pasirodyt poliklinikoje, kad paskui galėtum darželiui pateikti pažymą, kad jau sveikas.
Vat čia ir „linksmumas“. Vedam vaikus į polikliniką. Gydytoja išrašo nedarbingumo pažymėjimą. Kompiuteris jai „rėkia“, kad turiu pateikti dokumentus, įrodančius, kad aš esu vaiko pilnateisė globėja. Nesiginčiju, turiu būt, bet ar „Sutartis dėl institucijoje globojamo vaiko išleidimo laikinai svečiuotis pas nuolat Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje gyvenantį fizinį asmenį“, kuri galioja (mūsų atveju) vienerius metus, nėra tai įrodantis dokumentas?
Pasirodo, nėra. Pašalpa, kuri buvo skirta dėl vieno vaiko priežiūros (nes susirgo vienas paskui kitą abu), buvo išmokėta (2015 m. lapkričio mėn.), o šiandien (2015-12-11) Valstybinio Socialinio Draudimo fondo (VSDF) sprendimu buvo užskaityta kaip mano skola VSDF. Prašymas išmokėti pašalpą dėl antro vaiko ligos tiesiog buvo atmestas – nes mes esam niekas.
Taip, mes galim išgyvent be tų pinigų, kurių manyčiau, teisėtai nusipelnėm, slaugydami vaikus, pirkdami jiems vaistus. Mes turim pajamų, bet tikrai nemanau, kad tai pridės ryžto toms šeimos, kurios mąsto apie įvaikinimą. Tai nepadės įgyvendinti plano „Lietuva – be vaikų namų“.
Kol mes esam „niekas“, tol šeimos, gyvenančios iš samdomo darbuotojo lėšų, negalės sau leisti prabangos įsivaikinti. Ir tada norisi padėkoti laisvai Lietuvai už tai, kad rūpinasi mumis, mūsų vaikais ir mūsų ateitimi.
Aš tikiu, kad Kalėdos – stebuklų metas, kad atsiras Lietuvoje bent vienas asmuo, kuris susimąstys ir stos į kovą, tikėdamas, kad „Lietuva – be vaikų namų“ negali būti tokia...
Gal vertėtų pagalvoti apie tai, kad mažiau pinigų verta skirti globos namams, o pagelbėti toms šeimoms, kurios nori pasiimti globoti vaikučius ir juos įsivaikinti, tik neturi galimybės pusę ir daugiau metų sėdėti namuose ir negauti jokių pajamų? Juk mes neprašome nieko, mes tik norime gauti savo socialines garantijas.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų gruodžio 18 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
