Šiemet aš nešvenčiu, o prisimenu, kaip baigėsi mano svajonės. Noriu išrėkti savo skausmą. Praėjo jau nemažai laiko, bet vis dar negaliu nuo jo atsiplėšti. Noriu išsakyti ar bent išrašyti tai, ką jaučiu...
Buvau su juo ilgai. Nežinojau, kad būna tokia meilė – kaip beprotystė. Aš jam atidaviau kiekvieną vakarą, kurį jis galėdavo susitikti. Per mūsų bendravimą atšaukiau milijoną planų. Kai jis parašydavo, kad galbūt vakare užsuks, atšaukdavau viską: darbą, gimtadienių šventes, gydytoją. Buvau kaip paauglė, kuri nuolat žvilgčioja į telefoną ir laukia jo skambučio.
Tas laukimas... Laukdavau, kol jis atvažiuos pas mane. Iki paskutinės akimirkos bijodavau, kad pasikeis planai ir nepasirodys. Niekada nesitardavom tikslaus laiko, jis tiesiog pasirodydavo, jeigu galėdavo.
Aš jausdavausi tokia ypatinga, kai turėdamas kitų pasiūlymų juos atmesdavo ir atvažiuodavo nakties praleisti su manimi. Bet ne visada taip būdavo... Kartais iki paryčių tikrindavau telefoną, o jis tylėdavo kaip užkeiktas.
Jis žinojo, kad myliu. Negalėjo nesuprasti. Buvau visa jo. Galvojau, kad šitaip bendraujant širdy savaime nelieka vietos kitoms. Bet nieko man nežadėjo, niekad. Gal todėl mane taip ir traukė – jaučiau, kad jis laisvas nuo normų, pažadų, susitarimų. Tikėjau, kad jeigu ir be pažadų jis renkasi pas mane atvykti ir su manim būti, – tai daro tik iš didelio noro.
Noro – nesupraskite ne taip. Mūsų nesiejo vien kūniška trauka. Viską galėjo man papasakoti, guosdavau, skatindavau. Bendravimo buvo daug. Mes buvome kaip artimiausi draugai. Žinoma, ir kaip meilužiai, viskas buvo kartu. Mylėjau jo ir vidų, ir kūną.
Pernai troškau Kalėdas atšvęsti su juo. Mes ilgai buvome kartu, ruošiausi pagaliau pasakyti, kad aš jį myliu. Norėjau kartu gyventi.
Jis žinojo, kad laukiu jo pirmosios Kalėdų dienos vakarą. Buvau tikra, kad atvažiuos. Viską paruošiau. Nelabai moku gaminti, bet dėl jo supirkau viską, kas skanu, prigaminau. Vakarienė jo laukė. Papuošiau namus, kad atrodytų šventiškai. Tempiau draugę pirkti naujų apatinukų. Norėjau būti jam tobula.
Mintyse ruošiausi, ką kalbėsiu. Kaip pasakysiu, kad mes negalime vienas be kito ir nebereikia to neigti. O tada jis paskambino.
„Žiūrėk, neišeis“, – pasakė jis.
Man pasidarė bloga. Girdėjau, kaip pasakoja apie šventę, į kurią netikėtai buvo pakviestas, apie pažįstamas merginas, su kuriomis seniai matėsi ir kurios ten bus... Pasakė: „Ryt gal užlėksiu“, – ir viskas. Telefonas mano rankoje drebėjo, o po kojomis dužo viskas, ko tikėjausi.
Tą naktį taip ir neužmigau. Tai išdavė mano akys, kai jis kitą dieną atvažiavo. Atvežė šampano, gėlių niekada nedovanodavo. Padovanojau jam dovaną, ilgai rinktą... Ir pasakiau jam, ką norėjau. Susikaupiau ir pasakiau. Paprašiau atsakyti, ką jaučia. Ir pridūriau, kad man nepatinka, kai važinėja į šventes su kitomis merginomis.
Jis atsakė, kad šventė yra šventė, o merginos yra merginos. Iš pradžių nesupratau šito. Jis atsiduso ir pasakė: „Tu man buvai atvira, aš irgi būsiu atviras.“
Ir pradėjo aiškinti. Geriau būčiau negirdėjusi. Sužinojau, kad merginų visada buvo, bet jos „tik draugės“, kaip ir mes „tik draugai“. Nesutiko jis dar tos vienintelės, tai kam save apgaudinėti.
Jis kalbėjo, o man prieš akis ryškėjo visas mūsų ilgo bendravimo paveikslas – kiekvienas kartas, kai jis neatvažiuodavo, kai būdavo šventė, kai paskambindavo pažįstama... Viskas buvo taip aišku nuo pat pradžių, kaip galėjau būti tokia kvaila ir nematyti? Pati užsitraukiau tą skausmą, kurį kenčiu.
Jis nenorėjo nieko, ką jam turėjau pasiūlyti. Visko jam buvo per daug. Užbaigė tą dieną mūsų bendravimą ir paliko mane su žinojimu, kad visą tą laiką buvo ir kitų... Jo žodžiai išeinant: „Esi gera, bet ne ta.“
Ne ta – kas? Ne ta vienintelė? Noriu tavęs paklausti. Ko dar trūko? Ar per mažai rodžiau šilumos? Ar nepakako supratingumo? Kalbėdavomės apie tavo darbą – su kuo dar taip galėjai kalbėtis? Sirgai ir aš tau virdavau arbatą – kas dar žino, kaip tu mėgsti, kas dar turi namuose tavo asmeninį puoduką? Glosčiau tau miegančiam nugarą – murkei, ar visoms taip leidiesi?
Pasakojai man apie vaikystę – juk supratau tave, kas dar suprastų? Nekentei savo pažįstamo ir aš nekenčiau jo kartu su tavimi. Net pirkdama mineralinį vandenį rinkausi tą, kurį laikai sveikiausiu. Buvai mano sapnuose, o aš – tavo realybėje. Laukdavau, laukdavau, laukdavau tavęs... Kas dar būtų tiek laukęs?
Niekas. Ir po šitiek laiko kartu – daugiau negu 2 metų – tu mane sutrypei. Žinau, kad tu neskaitai šių žodžių. Bet galbūt skaito tos merginos – tegu, nė viena tiek dėl jo nepaaukojo.
Dabar aš susitikinėju vėl, žmogus jau visai kitoks. Bet kaip pasitikėti? Negaliu. O kaip pamiršti jį? Irgi neįmanoma. Visus metus skaudėjo, tik per Kalėdas užplūsta toks liūdesys, kad norisi kaukti. Nes vis atklysta mintis – o gal ir aš kalta dėl to skausmo? Gal pati atėmiau iš savęs laimę? Galbūt reikėjo nieko jam nesakyti ir pačiai nesužinoti? Būtume toliau buvę kartu, kol jis galiausiai pamatytų, kad aš „ta“. Galbūt reikėjo tiesiog dar šiek tiek palaukti...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
