Mano istorijos pradžia yra tradicinė – pastojau ir vaiko tėvas dingo kaip į vandenį. Bet kūdikio aš norėjau ir, nepaisant visų tų nervų, visų minčių, kaip aš auginsiu viena, laikiau nėštumą didele laime.
Mano mama nuo pat pradžių labai man padėjo. Gal trečią nėštumo mėnesį persikrausčiau pas ją gyventi. Kartu laukėme vaikelio.
Mama jau buvo pensininkė, todėl visą laiką ir energiją skyrė manimi rūpintis. Kartu pirkome daiktus, ruošėme kraitelį ir garsiai skaitėme internete rastus straipsnius apie nėštumą ir gimdymą. Rytais ji man paruošdavo kavos (spaudimas buvo labai žemas, o praryti nieko negalėjau – pykino), popiet eidavome pasivaikščioti per visą senamiestį, skatino judėti.
Vakarais, jei skaudėdavo, pamasažuodavo nugarą, juokais planuodavome, kuo vaikas taps užaugęs.
Visa tai pasakoju tam, kad susidarytų aiškus vaizdas, kaip labai laukėme kūdikio. Kaip labai aš pati jo laukiau. Nėštumo periodas buvo laimingas. Net tai, jog neturiu vyro, manęs negąsdino. Atrodė, labai aiškiai žinau, kokia motina būsiu. Literatūra, filmai, pokalbiai su gydytojomis... Turėjau aiškų planą, kaip gražiai ir tvarkingai auginsiu vaiką. Lyg paveiksliuke.
Po gimdymo – panika
Po gimdymo jaučiausi keistai. Maniau, kad išsyk užplūs laimė, pajusiu didžiulį ryšį su vaiku, žiūrėsiu į ją miegančią. Bet buvau tiesiog išvargusi ir nerami. Stebuklingo ryšio nebuvo. Priešingai – jaučiausi taip, lyg nepažinočiau savo kūdikio. Nesupratau, kodėl ji verkia, kada nori miegoti.
Atsimenu, kaip pirmą naktį ji verkė dvi valandas. Aš išbandžiau viską: maitinau, sūpavau, dainavau, nešiojau, glosčiau, šniokščiau – kad primintų jai vandens garsus, galiausiai apsiverkiau pati. Ir tik kai šlapimas prasimušė pro šliaužtinukus, palutes ir vystyklą, ir tada pledas, kuriuo buvo apsukta dukra, sudrėko, supratau, kad nežinau, kada keičiau jai sauskelnes.
Sako, kad kūdikiai pirmomis savaitėmis ramūs. Valgo ir miega, miega, miega. Esą net pilvo skausmai ar neramumai prasideda vėliau. Mano dukra nerami buvo nuo tos pirmosios nakties. Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, visą laiką, kurį nemiegodavo, ji rėkdavo. Esu girdėjusi, kaip gailiai verkšlena kiti kūdikiai. O maniškė rėkdavo, lyg kas kankintų. Be perstojo.
Mamos spiriama išvaikščiojau visus gydytojus. Jie tik juokėsi: „Mamyte, ramiai: kai jūs nurimsit, tai ir vaikas bus ramus, juk sveikas!“
Naktimis vėl išgirdus verksmą, apimdavo panika. Rytais verkdavau pati. Nuo minties, kad reikia keltis ir vėl viskas bus iš naujo. Mama sakydavo, kad raminčiau dukrą tiesiog savo meile, o man atrodė, kad nieko nejaučiu. Tik pyktį – net pradėjau galvoti, kad kūdikis manęs nekenčia ir tyčia taip daro.
Nekenčiau savęs – atrodžiau siaubingai, trūko miego, dėl žindymo daug ko negalėjau valgyti, neturėjau su kuo pasikalbėti. Draugės savo vaikų neturi, todėl per daug ir nesirūpino. Juokavo, kad kai aprims motinystė, nueisim į barą.
Nutraukiau žindymą
Jau po pirmo mėnesio man buvo gana. Jaučiau, kad jeigu dar dieną neišeisiu į lauką viena, išprotėsiu. Paprašiau mamos, kad pasaugotų mergytę, ir išėjau susitikti su pažįstama. Kai porą valandų negirdėjau jokio verkimo, nereikėjo maitinti, raminti ar ramintis pačiai, atrodė, kad vėl galiu giliau kvėpuoti.
Pradėjau išeidinėti dažniau. Nutraukiau žindymą, nes baisiai norėjau būti nuo to laisva. Galėti parūkyti ar išgerti su drauge šampano ir nesidangstyti ranka krūtinės, kai per palaidinę prasisunkia pienas. Dabar tai – juoką ar graudulį keliančios priežastys, o tada maniau, kad man to reikia. Jaučiausi įkalinta savo kūne, savo namuose, visoje situacijoje.
Ėmiau išeiti ir naktims. Paguldydavau vaiką miegoti, o tada išeidavau ir grįždavau tik paryčiais. Buvau rami, kad palieku ją ne vieną – juk yra mama, saugo, o ir buteliuką gali paduoti, jei prabustų. Eidavau susitikti su draugėmis, į kavines, koncertus. Visiems sakiau, kad absurdas būtų sėdėt su vaiku kiaurą parą – taip daro tik paplaukusios mamytės. Šitaip save teisinau.
Vienoje dainoje yra tokie žodžiai: „O mamai terūpi vien vynas, šampanas, kas dieną vis vyrai kiti...“
Taip ir gyvenau. Dienomis ėjau iš proto, pykau ant vaiko, savęs ir mamos, jog nesupranta mano savijautos, o vakarais ir naktimis atsipalaiduodavau. Nesigilinau, kaip tai atrodo pačiai mamai, kol vieną kartą ji pratrūko.
Mėnuo pas draugę
Buvau jau paguldžiusi vaiką ir susiruošus išeiti. Atėjau pas mamą ir paprašiau, kad pasaugotų dukrytę ne tik naktį, bet ir kitą dieną. Įsimečiau kelis daiktus, ruošiausi važiuoti pas draugę į kitą miestą. Buvau tiek apakinta minties ištrūkti, kad nesuvokiau tos kelionės absurdiškumo. Namuose – 7 mėnesių kūdikis, o aš vykstu nustebinti draugės? Galvojau tik apie tai, kad nors vieną rytą negirdėsiu riksmų ir niekam nereikės dėmesio.
Kai mama išgirdo mano planą, sustingo. Tada pradėjo kalbėti – aštriai, skaudžiai, kaip niekad nebuvo dariusi. Pasakė, jog nesupranta, kaip galima taip skriausti savo dukrą, jog vaikas mano, o ne jos, jog esu reikalinga kūdikiui, o elgiuosi kaip motina iš soc. rizikos šeimų. Galiausiai pravirko ir paklausė, ar bent myliu dukrą.
Baisiausia, kad nežinojau, ką jai atsakyti. Automatiškai pasakiau „taip“, bet iš tiesų... „Ką reiškia „myliu“?“ – mąsčiau. Visai nejaučiau jos vidumi, atrodė, nepažinojau.
Mama pasakė, kad tai turi liautis. Neturiu teisės išeiti, nes jei dabar vėl išeisiu – nežinia, į kur grįšiu.
Toliau viskas vyko kaip sapne. Žinau, kad kalbėjau kažkokias nesąmones – esą, aš nepasirengusi, mama kūdikiu pasirūpins geriau, kam vaikui matyti mane tokią nestabilią, man reikia poilsio... Dar kažką pasakiau, atsiprašiau ir išėjau. Palikau mamą verkiančią.
Jau autobuse supratau, kad namo negrįšiu. Žinojau, kad jeigu dar vieną dieną girdėsiu verksmą ir iš manęs norės meilės, kai jaučiu kažkokią tuštumą – išprotėsiu. Nebenorėjau patirti to jausmo, kai supdama klykiantį vaiką akimirkai įsileidžiu mintį: o jeigu pakratyčiau stipriau, jeigu tiesiog mesčiau ją ant lovos – gal pagaliau nurimtų?
Draugė, pas kurią nuvykau, buvo iš mano „tūsų“ laikų. Dėl nieko nesmerkė, nieko įkyriai nekomentavo. Apsistojau pas ją. Gyvenom kaip seniau bendrabutyje: mažai valgėm, daug gėrėm ir miegoti eidavom tada, kai paprastai žmonės keldavosi.
Kai atsimenu tą laiką, nesuvokiu, kas su manim vyko. Sėdėdavom dūmų debesyje, žiūrėdavom filmus, gerdavom brendį, kalbėdavomės apie „aukštąsias materijas“. Tai man atrodė laisvė.
Pas draugę praleidau mėnesį. Per tą mėnesį nė karto neišsiblaiviau tiek, kad normaliai pagalvočiau apie dukrą. Mintys užklysdavo nuolat, bet atrodė tarsi iš kitos realybės. Nemanau, kad sąmoningai suvokiau, ką padariau.
Rytas prie parduotuvės
Vieną rytą ėjau į parduotuvę prie draugės namų. Mums baigėsi kava, cigaretės, maistas, turbūt ir brendis. Buvo gruodžio pabaiga. Nuo šalčio kiek praėjo rytinis apsvaigimas ir pirmą kartą per tą mėnesį pasijutau blaivi.
Galvojau, kaip sekasi mamai ir dukrai. Stovėjau prie kasos ir išgirdau kūdikio verksmą. Kažkokia šeima, matyt, apsipirko prieš Kalėdas. Po to garso aš net nespėjau nieko pagalvoti – tiesiog pradėjau raudoti. Išėjau į lauką, atsirėmiau į sieną ir verkiau nesustodama.
Nežinau, kiek laiko ten prastovėjau. Nežinau, ką tuo metu mąsčiau. Tiesiog ėmė deginti skausmas – toks jausmas, kaip būtų gabalą manęs pačios iš krūtinės išplėšę. Kai susitvardžiau, grįžau pas draugę ir susirinkau daiktus, pasakiau, kad išvažiuoju.
Autobuse mintimis dėliojau visus įmanomus variantus, kas įvyks grįžus. Visas frazes, kurias pasakysiu. Degino klaiki gėda.
Raktus turėjau, žinoma. Jos abi buvo namie.
Pamačiusi mane, mama pravirko vėl. O vaikas... Atrodo, praėjo tik mėnuo, bet ji jau bandė šliaužioti. Nežinau... Nenoriu prisiminti, kaip ji reagavo mane pamačiusi. Nenoriu svarstyti, ar po to mėnesio prisiminė mane ir pratrūko verkti todėl, ar nepažino ir apsiverkė, kad kažkokia teta ima ant rankų. Gal pažino kvapą. Nenoriu apie tai galvoti, neįsivaizduoju, ką kūdikiui reiškė mano dingimas.
Mamos prašiau priimti namo. Ne atleisti ir ne suprasti. Pati nesupratau ir negalėjau paaiškinti, kas manyje vyko, kai išėjau, ir kas pasikeitė būtent tą dieną. Todėl prašiau tiesiog leisti grįžti.
Ji, žinoma, leido. Daug neklausė, kalbėjomės irgi nedaug. Pirmą savaitę iš viso nesitraukiau nuo vaiko. Jau valgė mėsą, mama mokė mane, kaip ruošti. Kalėdas sutikome kartu.
Šios Kalėdos – jau kitokios
Praėjo keleri metai ir daugiau man jokių „nutrūkimų“ nebuvo. Dukra eina į darželį, dirbu. Džiaugiuosi, kad šiais metais šventėms išeina net keturios dienos, galėsim daugiau pabūti kartu namuose.
Kai mąstau apie tą pirmą jos gyvenimo pusmetį, bandau sau atsakyti, kas man buvo. Tikriausiai tai galima palyginti su pogimdyvine depresija. Gal tokia ir buvo. Žinau, kad kai mergytė užaugs, aš jai to nepasakosiu. Nenoriu, kad manęs nekęstų. Nes būtų už ką – pati prieš kiekvienas Kalėdas tuos mėnesius prisimenu su pasibjaurėjimu ir savigrauža.
O šios Kalėdos dar kitokios. Pernai vėžiu susirgo, o šiemet pasimirė mano mama. Mane gniaužia kaltė, jog iki jos mirties taip ir neišsišnekėjome apie tą laiką. Bendravome gražiai, žinau, kad mama viską atleidžia, bet skaudulys išliko. Norėjau jai pasakyti, kaip gailiuosi ir kokia dėkinga esu už tai, kad priėmė mane atgal. Jei būtų elgusis bet kaip kitaip – pavariusi mane šalin ar kreipusis į teismą dėl vaiko globos, ar ... nežinau, kur būčiau, ką daryčiau dabar.
Ačiū tau, mama, už tai, kad nuo pirmųjų dienų auginai mano dukrą. Ačiū, kad tą mėnesį nieko nedarei ir leidai man atsitokėti. Ačiū, kad grįžusią įsileidai atgal ir ačiū už visus tuos metus, kuriuos kartu gyvenome. Šiais metais su dukra esame dviese ir mums trūksta tavęs. Žinai, ką noriu pasakyti labiausiai? Atleisk.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
