Gyvenu mūsų šaly be tėvų (na taip, bet, deja, ne mes renkamės tėvus). 21-erių tapau mama, bet vieniša. Kaip taip išėjo? Galiu šiek tiek papasakoti.
Gyvenau savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą nuo pilnametystės, mokykloje turėjau vienus geriausių rezultatų, be to visąlaik dirbau. Mano karjera prasidėjo nuo kasininkės ir padavėjos darbų, žinoma, laikinai – kol baigiau mylimą informacinių technologijų specialybę.
Didžiausią gyvenime pagrindą (nuosavą stogą virš galvos) irgi turėjau. Iki pilnos laimės buvo likęs tik tinkamo žmogučio atsiradimas, o kadangi vyrų dėmesio man niekada netrūkdavo – atsirado.
Po apytiksliai 1 metų draugystės sužinojome, kad tapsime tėvais. Žinoma, tą akimirką laimės buvo abiems, deja, laikinai. Vaikinui buvo 24 metai ir tapęs tėvu jis tiesiog „suprato“, kad tam dar per jaunas (dažnai girdimos frazės)... O aš visuomet buvau iš tų, kurios be galo myli vaikus, tad sprendimą (dėl kurio niekad nesigailėjau) augint vienai priėmiau nedvejodama.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Vaikinui leidau visiškai atsitraukti nuo bet kokių rūpesčių ar įsipareigojimų (nuo to laiko visiškai nebendraujame), valstybei ant kupros irgi neatsisėdau. Jūsų žiniai, sėkmingai išėjau motinystės atostogų.
Kaip man sekėsi? Buvo visaip, buvo visko – juk aš viena ir bejėgis kūdikis, reikalaujantis visakeriopo dėmesio, rūpesčio, atsidavimo. Bet kažkaip su nauja gyvenimo pareiga/iššūkiu susidorojau.
Sūnui šiuo metu 6 metai – gimė sveikas, yra draugiškas ir simpatiškas berniukas, o aš savo ruožtu visuomet stengiausi, kad jam nieko netrūktų ir turėtų viską, kas geriausia. Iki šiol visiškai jį aprūpinu gražiais rūbeliais, sočiu bei skaniu maistu ir netgi būreliais (jau nebekalbant apie kasdien suteikiamą meilę ir rūpestį).
Besidžiaugiant gyvenimu ir kone kiekviena jo akimirka, net ir su vaikiuku rasti širdies draugą man taip pat nebuvo sunku. Tai pažįstamų rate, tai internetu – turėjau iki šio laiko tris rimtas (po kelis metus) draugystes.
Vis galvojau, kokie būtų tie dalykai, su kuriais niekuomet nesusitaikyčiau būnant pora, o jie gi tokie: smurtas, narkotikai ir alkoholis. Taigi, viena baigėsi todėl, kad vaikinas labai dažnai vartojo alkoholį, kita dėl smurto. Sūnaus atmintyje yra likusios dvi paskutinės, tai ta antroji dėl smurto ir trečioji, kuri baigėsi visai neseniai, bet būtent apie ją norėčiau papasakoti šiek tiek plačiau.
Po antros draugystės, atsigavę ir vėlgi pripratę prie gyvenimo dviese, sulaukėm netikėto, bet giliai širdyje laukto žmogaus, kuris įžengė kaip idealus tėtis ir puikus kandidatas į mano būsimo vyro statusą. Jam 33 metai, mūsų draugystės pradžia buvo ypatingai graži, o mano sūnus pamilo jį taip pat labai greitai, pamačiau tarp jų tokį ryšį, kokio iš tikro nesitikėjau.
Na, viskas tiesiog ėjo kaip iš pypkės, deja, buvo vienas didelis minusas. Mus skyrė beveik 300 km atstumas ir galėdavome matytis tik savaitgaliais. Buvo visaip – dažniausiai jis atvykdavo pas mus, rečiau mes pas jį, bet laikas, praleistas kartu, buvo idealus (na, žinoma, su tokiais susitikimais, nematant kasdienių rūpesčių ir tempo, matantis tik laisvu laiku – jis kitoks būt ir negalėjo). Tas matymosi laikas pamažu ilgėjo – pasiėmus man ar jam atostogas.
O dabar kita istorijos dalis – kaip aš tapau antrą kartą nėščia? Turbūt čia atsakymo net nereikia. Kadangi tie santykiai buvo idealūs (ne vien mano akimis), pasiryžome pasilikti tą vaikiuką.
Ar norėjau tapti antrą kartą mama? Taip, be jokios abejonės, bet jei paklaustumėte, ar norėčiau viena augint du vaikelius, atsakymas būtų visai kitoks. Kai buvo priimamas sprendimas pasilikti naujai užsimezgusią gyvybę, daug klausimų nekilo – juk niekas negalėjo net pagalvoti, kaip viskas pakryps...
O pakrypo viskas taip: atsikraustėme į jo gimtąjį miestą, kur nieko nepažinojome/nepažįstame, pradėjome gyventi kartu, ateityje planavome santuoką, lyg ir viskas buvo gerai iki pirmo pykčio (nebuvo jų daug, visus suskaičiuoti užtektų rankų pirštų).
Deja, likus keliems mėnesiams iki gimdymo, išgirdau tai, ko mažiausiai iš jo tikėjausi: „Aš visgi pagalvojau ir nusprendžiau, kad nebenoriu su jumis kurti šeimos.“
Žinoma, per pastaruosius kelerius metus tai vieni skaudžiausių mano išgirstų žodžių ir apie savo dabartinę moralinę būseną gal geriau patylėsiu...
Kuo jis grindžia savo sprendimą?
„Jei neturėtum pirmojo vaiko, gal viskas būtų kitaip. Šeimyninį gyvenimą su vaikais įsivaizdavau kitaip. Visgi kam man augint svetimą vaiką, aš galiu rasti merginą ir be vaiko. Ir apskritai, mes turėjome nė karto nesusipykti, tai jau vos ne mirtina santykių klaida ir ženklas, kad nebegalima ir nebereikia tęsti tokių santykių. Nebematau mūsų bendros ateities.“ Ir panašiai.
Ima pyktis, nes juk nuo pat pradžių jis puikiai žinojo, jog turiu vaiką ir kaip bei kokiomis aplinkybėmis jį auginu. Juolab, tas apgaulingas ryšys tarp jo ir mano sūnaus, pasirodo, (pats taip sakė) tebuvo jo bandymas man įsiteikti ir pasirodyti, koks jis gali būti geras...
Ką jis mąsto dėl šiuo metu manyje esančio savo kūdikio? Jis yra įsitikinęs, kad 100-150 eurų savanoriškų alimentų – tai būtent tai, ko man trūks/pakaks vienai auginant ir antrą vaikiuką. Sprendimas kategoriškas ir jokiais būdais jis neplanuoja jo pakeisti.
Taigi mano istorija eina prie pabaigos. Šiuo metu gyvenu svetimame mieste, vėlgi dviese (kol kas, juk po mėnesio mums gims naujas šeimos narys, tuomet būsim trise). Labiausiai išgyvenu dėl kelių dalykų: 1. Artėjantis gimdymas, o aš čia viena su mažamečiu, kurio tikrai dar vieno ilgam nepalikčiau namie, net važiuodama į ligoninę. 2. Ar susitvarkysiu, ar rasiu jėgų ir pajėgsiu atsikelti po tokių gyvenimo smūgių?
Vaikas palaiko, pažada padėti, kuo galės, sako, jog kaip nors susitvarkysim. Bet artėjant šventėms prieš miegą išgirdau tokius jo žodžius: „Mamyte, surask mums gerą tėtį, kuris mus mylėtų ir būtų geras – juk su juo gal bus lengviau?“
Tą akimirką pritrūkau žodžių ir neberadau, ką atsakyt...
Prieš šventes vis stengiausi visame kame atrasti pozityvumo. Puošdama eglutę svarsčiau – o kokia geriausia ir prasmingiausia mano gauta dovana? Ilgai atsakymo ieškot nereikėjo... :) Taip, prisiminus tą akimirką, kai paėmiau į glėbį savo stebuklėlį, pirmas jo gyvenimo minutes, nedvejodama supratau, kad tas šalia esantis angeliukas ir yra mano geriausia ir prasmingiausia gyvenimo/likimo dovana.
O kaip bus su antruoju? Aš jau nebekalbu apie tėčio/vyro suradimą. Kas šiais laikais norės kurti šeimą su mergina, auginančia du vaikus nuo skirtingų vyrų? Ko gero, tai atsakymas į sūnaus pateiktą tą patį graudžiai juokingą prašymą/norą. Tai toks noras, kuriam, matyt, išsipildyti nevalia...