Po Kalėdų sodyboje su emigrantais vyras užsiplieskė neapykanta

Norėčiau papasakoti apie įdomų, mano manymu, įvykį iš tikro gyvenimo. Tai man atsitiko šiemet per Kalėdas. Norėčiau įspėti Lietuvos žmones, kaip nesielgti papuolus į tokią kompaniją.

Emigrantų šeimynėlė 2 minutes taikosi, sako, kad vienas kitą myli, 2 minutes kalbasi kaip žmonės, 8 minutes plūstasi ir pykstasi, vienas kitam priekaištauja.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Emigrantų šeimynėlė 2 minutes taikosi, sako, kad vienas kitą myli, 2 minutes kalbasi kaip žmonės, 8 minutes plūstasi ir pykstasi, vienas kitam priekaištauja.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Mūsų šeimyna iš viso išleido apie 200 eurų 24 valandų šventei, per kurią tik įsitaisėme galvos skausmą ir neturėjome jokio poilsio.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Mūsų šeimyna iš viso išleido apie 200 eurų 24 valandų šventei, per kurią tik įsitaisėme galvos skausmą ir neturėjome jokio poilsio.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Saulius

Dec 29, 2015, 9:01 PM, atnaujinta Sep 26, 2017, 5:33 PM

Mano žmonos giminaičiai – europietiška pora – jau keleri metai yra emigravę iš Lietuvos ir dirba Airijoje. Jis čia, Lietuvoje, per stikliuką dažniausiai neturėdavo darbo, ji dirbo nereikšmingą darbą vienoje ligoninėje. Sunki materialinė padėtis, trys vaikai privertė ieškotis geriau mokamo darbo. Nei specialybės, nei išsilavinimo jie neturi, todėl išvyko ieškoti laimės į Airiją.

Šių metų lapkričio pradžioje jie per feisbuką susisiekė su mumis ir paprašė surasti sodybą, kurioje praleistume vieną Kalėdų dieną, jų žodžiais, šaunioje kompanijoje. Po ilgų ieškojimų, kainos derinimų suradome sodybą šalia Šventosios upės. Užsakėme reikalingu laiku vietą. Va, čia prasidėjo istorija.

Pirmiausia, jeigu užsisakai sodybą šventinei dienai, normalūs verslininkai paprašo užstato.  20 procentų – 50 eurų. O diena – gruodžio 25-oji.

Anapus Baltijos: „Kokios problemos? Yra tų pinigų.“

Mes paklausėme, kaip perduoti tuos pinigus. Galima ir pavedimu, sąskaitos numerį šeimininkai davė.

Emigrantai užsakovai jau kitą dieną parašė: „Oi, oi, oi, pavedimą padaryti man kainuos 10 svarų, sumokėkite jūs, mes pinigus atiduosime.“ 

Palauk, mes irgi iš kito miesto ir perduoti į rankas kažkaip neišeina, o ir pinigai nemaži.

„Jau geriau mes atvažiavę jums atiduosime 10 svarų, nei išmesime į balą.“

Na, mes kaip patiklūs lietuviai pavedimą padarėme iš savo kišenės. 

Ne kas dieną, bet pradėjome susirašinėti – laukėme šventės. Mūsų šeimyna ne iš pasiturinčiųjų, tenka skaičiuoti pinigėlius, bet kaip nors. Manėme, nors kartą per metus turėsime vieną šventę.

Prasidėjo užsakymai: „Paruoškite, ką galite, valgyti, gal ką skanesnio sugalvokite ir būtinai reikia mano firminio šašlyko. Paskui atsiskaitysime. Šašlykas kaip šašlykas, bet gaminamas be jokių E priedų. Viskas iš natūralių produktų pagal mano draugo receptą. Tiesa, produktui imama tik pati geriausia ir brangiausia kiaulės mėsa.“

Susipirkome brangesnius produktus, likus dienai iki šventės šį bei tą pakepėme namuose – lašišinės žuvies su baravykais, vištos krūtinėlės kepsnelių, kad tik būtų skaniau.  Vien maistas ir dovanėlės mums kainavo apie 116 eurų. Mums tai tikrai solidi suma. Tikėjomės, kad nors ir ne visą, bet dalį sumos tikrai atgausime.

Toliau.

Nesiginčysiu dėl savo šeimynos sprendimo – mes buvome 3 žmonės. Į sodybą važiavome apsirengę tikrai paprastai: džinsai, batai. Jau nujaučiau, kad valgių patiekimu ir patarnavimu reikės užsiimti mums. Įsidėjome nakčiai treningus.

Emigrantai vyko į šventę kaip į susitikimą su prezidentu – su suknelėmis, kostiumu, batukai nublizginti, nagai lakuoti, makiažas kaimiškas prieš veidrodį. Kaip vėliau paaiškėjo, viskas buvo pirkta likus dienai iki šventės, kad tik pasirodytų, kokie jie inteligentai.

Atvykome į miestą, kur laikinai apsistoję emigrantai. Užėjome į svečius susitarti dėl tolesnių veiksmų. Pasirodo, jie net transportu nepasirūpino, o sodyba – geri 25 km nuo miesto. Man teko važiuoti du kartus – vežti tiek kompaniją, tiek jų daiktus, nes sodyboje maisto neužsisakė – jiems brangu.  Vėl pažadas: „Mes tau už degalus atiduosime.“

Pakeliui buvo klausimas: „O jūs ką, alkoholio nesivežate?“ Atsakiau, kad ne, nes aš vairuoju, gersiu tik simboliškai, vaikas negeria, o žmona irgi dėl kompanijos.

„Tada vis tiek bus per mažai, reikia ko nors daugiau.“

Mano nuomone, jei jie organizuoja šventę, tai ir turi pagrindinę dalį susimokėti. Pakeliui – į parduotuvę, šnapsas, papildomas kiekis saldžiųjų gėrimų. Priekaištingas žvilgsnis – kodėl nieko neperku? Nutylėjau, nes kišenėje vos keli eurai.

Atėjo vakaras.

Nors buvo trys vidutinio amžiaus šeimos (nuo 30 iki 60 metų), muzika liejosi taip garsiai kaip jaunystėje, buvo neįmanoma susikalbėti. Bendravimas po pirmo išgerto butelio: emigrantų šeimynėlė 2 minutes taikosi, sako, kad vienas kitą myli, 2 minutes kalbasi kaip žmonės, 8 minutes plūstasi ir pykstasi, vienas kitam priekaištauja.

Muzika liejasi laisvai iki 6 valandos ryto – pigus dešimtojo dešimtmečio popsas su vienu kitu šių laikų lietuvišku šlageriu. Šeimininkai užkūrė pirtį, kaip buvo užsakyta, tačiau į ją ėjau tik aš vienas. Iškepiau šašlykus – 3 valandas ruošiau natūraliu būdu ir atnešiau prie stalo. Emigrantų šeimynėlė skubiai užsimanė pašaudyti nupirktais fejerverkais, kurie buvo tikrai ne iš pigiųjų. Po šaudymo atšalę šašlykai numesti į šoną… niekas nenorėjo jų valgyti. Keliais šašlykų gabaliukais gerai pasidžiaugė šeimininkų šuniukas. Valgėme mes dviese ir emigrantės tėvai senoliai.

Miegas antrajame storų rąstų namo aukšte. Mūsų šeimyna miegojo per naktį gal 1 valandą, nors iš mandagumo ėjome miegoti jau po 23 val. Muzika dunksi, kad net langai dreba.

Rytą skaudančiomis galvomis pradėjome ruošti kavą, sumuštinius ir kas liko nuo vakar pusryčiams. Patys emigrantai su savo jaunuomene, kaip supratote, neišjudinamai miega: ilsisi po sunkaus darbo – naktinės beprotybės. Baigiantis nuomos laikui, šiaip ne taip dalį emigrantų prikėlėme. Pamaitinome žmones – atsigavo iš vakaro paliktu buteliu degtinės. Reikia gi sveikatą pataisyti.

Nuo 9 val. ryto – vakarykštis scenarijus, tik šiek tiek sutrumpintas: 2 minutes taikosi, 2 kalba, 6 pykstasi, priekaištauja. Dar po minutės pageidavimai: „Atvežk to, padaryk aną.“ Apraminę žodžiais visus „supakavome“, suvežiojome namo.

Finalas.

Pradėjus kalbėtis apie pinigus, sulaukėme atsakymo: „Man tavo balius kainavo 1000 eurų, taip kad nieko tu negausi.“

Priekaištai, kad mes nieko jiems nepadėjome, kol jie neišvažiavo į Airiją ir sunkiai gyveno Lietuvoje iki emigracijos. Paaiškinimas, kad nebeliko pinigų (nors vėliau, parvažiavus namo, atsirado pinigų dar keliems buteliams degtinės).

Jeigu dar nesupratote, viską reguliavo emigrantų moteriškoji pusė.

Tiesa, pateiksiu vieną faktą: gavau 20 eurų už kelionę. Už tuos pinigus paskui turėjau nupirkti jiems alkoholio ir maisto, nors aš jo net nevartojau.

Skaičiavimai: mūsų šeimyna iš viso išleido apie 200 eurų 24 valandų šventei, per kurią tik įsitaisėme galvos skausmą ir neturėjome jokio poilsio.

Patarimas: emigrantai, norintys ilsėtis Lietuvoje, turi už viską mokėti patys. Nieko niekam neverta daryti iš geros valios arba mokėti už juos skolon.

Jausmai: po šios kelionės nekenčiu tų žmonių, kurie taip pasielgė su mūsų šeimyna.

Išvados: jei kas nors ko nors prašo – pinigai į priekį. Jokios savanoriškos pagalbos.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.