Per tuos 9 metus buvo visko: ir pykčių, ir ašarų, ir juoko. Gaila, kad to juoko buvo mažai, o ašarų tiek daug. Vyras dirbo daug, namie būdavo mažai, pagarbos, dėmesio ir meilės taip pat trūko. Dabar jau suprantu, kad taip buvo todėl, jog jis gyveno su manimi tik dėl vaiko.
Draugių turiu ir turėjau daug. To net neįtariau: pasirodo, užantyje buvo ir viena gyvatė, kuri, pati turėdama šeimą, sukosi aplink mano vyrą.
Vieną dieną atsitiktinai suradau sename jo telefone žinutes, kurios buvo rašytos mano draugei. Kai bendravome šeimomis, jie abu eidavo parūkyti. Vieną vakarą užklupau juos besibučiuojančius. Tiesa, jie buvo girti, bet vis tiek jis ją bučiavo. Kitą dieną atsiprašinėjo ir sakė, kad to daugiau nebus. Deja, greitai bus metai, kai mes nebe kartu.
Jis paliko mus iki mano gimtadienio likus 4 dienoms, per savo gimtadienį. Nuostabų laiką parinko. Tikiuosi, jis dabar yra laimingas su ja.
Skaudu buvo, labai jį mylėjau, bet dar skaudžiau dabar, kai susitinkame kur nors netyčia – elgiasi kaip su nepažįstama ir ignoruoja. Nesakau, gal ir aš jam nebuvau tokia rūpestinga, gal kažkur ir suklydau. Bet mes gi žmonės, klystam visi. Kam reikėjo tada šitiek metų gyventi kartu be meilės, kodėl anksčiau neišėjo?..
Į šį klausimą atsakymo taip ir nesulauksiu. Pykčio nelaikau ir blogo nelinkiu. Tegul gyvena laimingai...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
