Ar ką pakeis Saviečių tragedija?

Visą Lietuvą sukrėtė siaubinga žinia, kad smurtaujantis tėvas į šulinį įmetė savo du apsiginti negalinčius kūdikius, tačiau jau dabar, kai tapo aišku, kaip elgiasi šioje situacijoje tie, kurie turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad iki pat tragedijos „nepastebėjo“, kad vaikai auga ne tik skurde, bet ir smurto pertvinkusioje aplinkoje, akivaizdu, kad ir ši tragedija, kaip bebūtų baisu, deja, greičiausiai nieko nepakeis.

Tragedija Saviečiuose sukrėtė Lietuvą.<br>P.Mantauto nuotr.
Tragedija Saviečiuose sukrėtė Lietuvą.<br>P.Mantauto nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Darius Kaminskas

Jan 2, 2016, 10:36 PM, atnaujinta Jun 12, 2017, 1:13 AM

Ieškos iešmininkų

Šioje situacijoje valdininkų elgesys – tradicinis. Kėdainių meras tradiciškai pareiškė sudarysiantis komisiją, kuri turės išsiaiškinti, kas kaltas, kad pražiūrėjo bręstančią kraupią tragediją.

Galima neabejoti – tikrai bus rastas iešmininkas. Ir greičiausiai juo taps koks socialinis darbuotojas ar vaiko teisių apsaugos specialistas, kuris neva žinojo, bet nieko nedarė. Daugių daugiausia iešmininku galbūt taps vieno ar kito savivaldybės skyriaus vedėjas, kuris galimai leido žinančiam situaciją specialistui nieko nedaryti.

Kažkam bus skirtos nuobaudas. Gal net kokia byla iškelta. Nubaus, vadinasi, nuramins visuomenę, kad valdžia kažką daro. Užsidės pliusą ir pamirš šį įvykį iki sekančios tragedijos, o tada vėl ieškos kaltų.

Na, dar Lietuvos mastu audringai visi padiskutuos, ar reikia, ar nereikia mirties bausmės tokiems išgamoms, pareikalaus eilės valdininkų atsistatydinimų. O tradiciškai politkorektiškai gražu būtų, kad visas nuodėmes prisiimtų ministras.

Bet ar tai išspręs visas esamas problemas?

Kalti esame visi

Juk akivaizdu, kad dėl šio tragiško įvykio kalti esame mes visi.

Taip visi – ir paprasti šalies gyventojai, ir Prezidentė, ir premjeras, ir Seimo nariai, ir visa kita valdininkų armija, kuri tik padūsaus, kad nėra reikiamos įstatyminės bazės, pagūžčios pečiais, kad reikia kažką daryti, pareikš užuojautą ir toliau viskas tęsis iki naujo sukrėtimo.

Ar ši tragedija pirma? Tikrai ne.

Ar prisimenate, kaip Ukmergės rajone patėvis už duonos riekę užmušė mažametį, o motina padėjo slėpti kūnelį?.. Tada Lietuva ūžė, kad reikia kažką daryti, kad išvengti naujos tragedijos. Bet kiek turi būti dar nužudyta nekaltų kūdikių, kad visuomenė atsikvošėtų?

Silpnos mūsų bendruomenės. Žiniasklaidoje po tragedijos kaimynai, kiti bendruomenės nariai pasakoja, koks tėvas buvo smurtautojas, bet ar nors vienas kvietė policiją, informavo vaikų teisių specialistus?

Jei būtų drąsi, saugi ir veikli bendruomenė, šis baisus įvykis gal net nebūtų nutikęs. Bendruomeniškumas, dėmesys šalia esantiems, atjauta, supratimas, pagalba gali užkirsti kelią šiems žiauriems įvykiams. Ir mokėjimas bei noras pareikalauti tvarkos ir saugumo ne tik sau, bet šalia esančiam. Šiuo atveju mažiems kūdikėliams.

Kol bus visuotinis abejingumas, rūpestis tik savimi, baimė imtis reikšmingų reformų socialinės apsaugos srityje, tol pokyčių nesitikėkime.

Reformos privalo perlaužti įsisenėjusį požiūrį.

Nesukūrėme nieko geresnio nei norvegai

Kasdien artimoje aplinkoje smurtaujama. Girti ar abstinencijos priepuolius patiriantys psichiškai nesveiki išgamos muša, terorizuoja savo artimuosius ir vaikus. Kartkartėm policija juos suima, bet aukoms atsiėmus pareiškimus, smurtautojai vėl paleidžiami į tą pačią aplinką ir smurtas tęsiasi.

Tokias šeimas socialinės tarnybos „stebi“, bet nieko padaryti negali, nes vyrauja nuomonė, kad nors ir kokie blogi tėvai, jie yra geriau negu socialinės globos įstaigos, juk vaikų namai pas mus – blogis?

Lietuvoje piktinamasi Norvegijos vaikų teisių tarnybomis, neva jos per daug sau leidžia, atimdamos vaikus ir atiduodamos globėjams. Bet pagalvokim, jei Lietuvos tarnybos taip dirbtų kaip Norvegijos, gal šiuo atveju būtų išgelbėti šie du vaikučiai? Neturėtume smerkti Norvegijos vaikų teisių rūpinimosi programą.

Geriau būti perdėm atsargiems, nei traukti iš šulinio tėvo paskandintus kūdikius.

Šie pirmieji prasidėjusių metų tragiški įvykiai Kėdainių rajone ir visoje šalyje tik įrodo, kad mes privalome norvegų vaikų teisių apsaugos programą laikyti pavyzdžiu, kaip iš tikro reikia rūpintis mūsų mažųjų gyvenimu, gyvybe. Juk nieko realiai veikiančio ir geresnio taip ir nesukūrėme.

Šiandien mūsų gyvenimo prioritetai turėtų būti kiti

Ši šiurpi tragedija parodo ir Kėdainių rajono savivaldybės socialinės politikos spragas.

Dabartinė Kėdainių rajono savivaldybės vykdoma politika, jos sudėlioti prioritetai sportui, turizmui prasilenkia su realiu gyvenimu. Jau seniai aišku, kad kaime įvairios veiklos ir užsiėmimų žmonėms yra daugiau nei pakankamai, tačiau, kaip rodo ši tragedija, būtina orientuotis ne tik į tai. Tokie asmenys, kaip šis tėvas bibliotekų, sporto varžybų tikrai nelanko.

Manau, kad svarbiausias valdininkų ir visos visuomenės prioritetas privalo būti šeima, bendruomenės, jų saugumas.

Pirmiausia ir pradėkime nuo realaus darbo su šeimomis, psichologų konsultacijų, laikinųjų globėjų ruošimo programų, kad pačių artimiausių žmonių nuskriausti vaikai patektų į rūpestingas rankas.

Ar mes turime įkurtus būstus globėjams, kuriuose iš karto būtų apgyvendinti iš asocialių ir smurtaujančių šeimų paimti vaikai? Ne.

Ar esame suradę ir paruošę šeimas, kurios priimtų laikinai į savo namus priimtų skriaudžiamus ar netinkamai auginamus vaikus, kol specialistai išsiaiškins situaciją iš esmės ir priims sprendimus? Ne.

O ir pinigų tam reikalui nėra numatyta, nors lėšų stygiumi biudžete nederėtų skųstis. Juk premijas valdininkams išsimokėti, naujus skyrius ir etatus steigti lėšų pakanka.

Ne kiekvienas dirbantis yra specialistas

Ir kaip visa tai įgyvendinti, jei nemokam prioritetų pagal gyvenimo realijas susidėlioti?

Jei nesugebame problemų gilumo įžvelgti ir deramai reaguoti, tai gal ir nedirbkime to darbo: ministro, seimūno, mero, vieno ar kito specialisto. Gal metas leisti dirbti tiems, kurie tai gali ir sugeba?

Pradžiai pradėkime nuo esminio mūsų visuomenės pagrindo – šeimos, o ne nuo turizmo ir sporto skyrių steigimo kaip kad yra Kėdainių rajono savivaldybėje.

Kviečiu visus būti atsakingais ir neabejingais, kurti saugias, tvirtas ir girdinčias savo žmones bendruomenes, ugdyti jų pilietiškumą, pagarbą ir mažam, ir dideliam. Pareikalaukime iš valdininko nuo žemiausio iki aukščiausiojo atsakingai vykdyti jam patikėtas pareigas.

Galbūt tuomet mūsų jaunimui norėsis grįžti į Tėvynę, likti joje gyventi saugiai, oriai ir auginti mūsų šviesią Lietuvos kartą.

Darius Kaminskas yra gydytojas, Kėdainių rajono tarybos narys.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.