Jis žadina mus rytais šlapios nosies baksnojimu, nutąso vaikų kojines ir žaislus, kai buvo jaunesnis sugraužė šlepetes, vizgina uodegą, o grįžusius po dienos darbų pasitinka taip, lyg mėnesį nematęs.
Taip, aš kasdien vedžioju jį į lauką nešina maišeliu. Taip, man reikia surinkti jo paliktas krūveles (kiek lanksčiausi karūna nuo galvos nenukrito), reikia jį šerti, girdyti, skiepyti, slaugyti kai suserga. Kad ir kiek jį šukuočiau, po namus draikosi gaurai.
Kai važiuojame atostogauti, ilgai sukame galvą, kam palikti šunį, nes juk ne visur priima gyventi su šunimis. Bet viską atperka begalinė meilė ir ištikimybė.
Radom jį kovo mėnesį prie vienos parduotuvės. Kažkas atvežė šuniuką ten, kur renkasi daug žmonių, ištrenkė prie parduotuvės slenksčio ir paliko. Jis buvo negražus, liesas ir suskretęs, purvinas, aptekęs blusomis. Nė iš tolo nepanašus į reklamose rodomus meilučius pūkuotus šunelius. Susižvalgėm su vyru, su vaikais ir nieko nereikėjo sakyti – pasivežėm nelaimėlį į namus.
Dabar jam ketveri metai, šuo pačiame jėgų žydėjime. Laimingas ir šiek tiek išlepintas šeimos šuo. Niekada už jokius pinigus neiššveisčiau jo į gatvę kaip nereikalingo skuduro.
Dabar, kai įstatymai verčia jį čipuoti (paženklinti mikroschema-Red.), patuštinsiu šeimos piniginę ir čipuosiu, nors apie šią naujovę turiu savo nuomonę. Nuomonę, kuri ko gero labai nepatiks triukšmą dėl privalomo čipavimo sukėlusiems gyvūnų mylėtojams.
Esu įsitikinusi, kad šis įstatymas beglobiams gyvūnams atneš tiek naudos, kiek gautume iš ožio pieno. Šunis čipuos tos šeimos ir tie žmonės, kurie ir taip mieliau leistų nukirsti ranką, nei atsisakytų savo augintinių. Tie, kas laiko gyvūnus šeimos nariais.
O kiti... Kiti kaip mėtė juos lauk taip ir mėtys. Spėju, dabar tokių nelaimingų, niekam nereikalingų valkatėlių atsiras dar daugiau nei buvo. Visi, kam šunys ir katinai nesukelia gilių sentimentų, ramiausiai ištrenks juos lauk, kad nereikėtų leisti keliolikos papildomų eurų.
Šuniukai ar kačiukai, kuriuos anksčiau dar pavykdavo kažkaip išdalinti geriems žmonėms, dabar atsidurs po žemėmis ar vandens telkinių dugne. Norinčių paimti augintinį gerokai sumažės, tad kam vargintis? Užkasei juos, nuskandinai ir baigtas kriukis iki kitos niekam nereikalingos vados.
Įdomu, kaip žadama išpešti pinigus iš senjorų, laikančių šunis ar katinus dėl sielos ramybės. Kaip atrodys pareigūnai, atimdami iš senutės vienintelį jos džiaugsmą ir paguodą ir veždami juos į gyvūnų laikymo aikšteles? Aš turiu žmogiškumo, todėl tiesiog negalėčiau.
Kaip vers senukus, vos suduriančius galą su galu, mokėti baudas? Juk dažnai tie žmonės dalinasi su savo augintiniais tuo, ką patys valgo, o apie bet kokias papildomas išlaidas bijo net pagalvoti.
Jau įsivaizduoju pareigūnų gvardijas, neršiančias po gūdžius provincijos kaimus, kur laikomi šunys ir katinai. Neretai tokių gyvūnų kaime žmonės augina ne po vieną, o po kelis. Jau ten, gyvūnų mylėtojų supratimu, tikrai gyvena žmonės, galintys sau leisti sučipuoti keletą katinų ir porą šunų. Jau jie tai suskubs pakratyti pinigines ir puls kaip pašėlę žymėti po sodybas vaikštinėjančius augintinius!
Manau, dabar dažnam kaimo katinėliui ar šuneliui teliks vienintelis kelias – į mašinos bagažinę, o iš ten į mišką. Kur nors toliau nuo namų, kad niekada negrįžtų. O gudresni dar ir pririš šunis prie medžio, kad lėtai mirtų iš bado ir troškulio.
Žodžiu, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Manau, visas tas triukšmas ir raudos dėl beglobių – tai tik būdas apginti kažkieno finansinius interesus. Matyt, atėjo laikas eilinį kartą išplauti milijoną kitą. Spėju, čipai jau seniai supirkti, o kur dar milijonai, reikalingi atimtų iš šeimininkų nečipuotų gyvūnų laikymo aikštelėms įrengti?
Taip, aš savo šunį čipuosiu, nes dabar jau esu priversta. Čipuosiu, nors per ketverius savo gyvenimo metus nei sykio nesu vedusi šuns į lauką be pavadėlio. Čipuosiu, nors ir be šito man niekada nekiltų mintis jo atsisakyti.
Manau, dabar taip vadinami gyvūnų mylėtojai ir gelbėtojai trina rankas. Kad jau sumažės beglobių, lakstančių Lietuvos miestuose, tai sumažės!
Tik, manau, nebeilgai jūs tas rankas trinsite. Iki pirmos niekam nereikalingų gyvūnų bangos, kai į gatves pasipils tie, kurių ir iki čipavimo nelabai kam reikėjo, o dabar, kai reikalai pakvipo išlaidomis ir baudomis, dar labiau nereikės.
Iki pirmo negyvo, nuo bado mirusio šuns, rasto kur nors miške. Įdomu, ar tada ramiai miegosite, mieli gyvūnų teisių gynėjai?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
