Žmonės kelia bangas, šaukiasi dangaus teismo, reikalauja pradėti raganų medžioklę, žada ką nors nubausti, uždrausti ar paženklinti. Rimtai susimąstoma, ar nereikėtų įkurti dar vienos pinigus siurbiančios ir subinės nepajudinančios tarnybos, kuri turėtų dirbti nuskriaustų vaikučių labui, bet tikrai nedirbs.
O aš viena akimi žiūriu „Yra, kaip yra“ ir suprantu – niekas nepasikeis, kol kas nors nespragtelės giliai mūsų pačių galvose.
Laidoje kalbama apie banalų buitinį alkoholizmą. Reiškinį, su kuriuo visi vienaip ar kitaip buvome susidūrę. Kalba garbingi svečiai ir pora paprastų kaimo moterėlių, gyvenančių anapus žvilgančių didmiesčių ribos.
Vienos, vyresniosios, vardas Birutė. Ji kalba paprastai, kartkartėmis smagiai sukrizendama, o jos gyvenimo vingiai sukelia publikos juoką ir plojimus. O man visiškai nejuokinga.
Nejuokingi jos pasakojimai apie tai, kaip savo sodyboje geria viena. Nejuokingos traumos, mėlynės, sulaužytas kaukolės pagrindas, girto sugyventinio smūgiai, smurtas ir niūri geriančio žmogaus kasdienybė.
Birutė pasakoja, publika apimta ekstazės. Ji kalba ramiai, su šypsena. Dėsto alkoholio rūke skendinčio gyvenimo smulkmenas: „Išgėriau, kaip dėjausi, tai šonkaulius susilaužiau ir galvojau – kas čia mane mušė?“
Salėje vėl kyla juoko banga, lyg išgirdus smagų anekdotą.
O taip, jie daugumai tikrai gali sukelti juoką. Girti, šlitinėjantys, besivoliojantys gatvėse, kažką nvograujantys netvirtais balsais. Anekdotų ir liaudies folkloro herojai, pragėrę žirgelį ir svarstantys, kaip pragerti kamanėles. Juokingai skubantys užgesinti „degančių vamzdžių“, drebančiomis rankomis pilantys ant prekystalio iš gerų žmonių surankiotus centus, kad nusipirktų dar vieną bambalį.
Juokingi kol ne mūsų. Kol ne mums baisu grįžti į namus, nes nežinai, ar rasi ten nors vieną vertingą daiktą, ar viskas bus išvilkta į lombardą ir pragerta.
Kol nereikia gulėti susisukus į kamuoliuką ir tyliai melstis, kad tik girtas galvijas neužeitų į kambarį ir jam nekiltų noro išsiaiškinti santykius spyriais ar smūgiais.
Kol nereikia akis į akį susidurti su gauja girtų neadekvačių paauglių tamsiose gatvėje, kai nežinai, ar išneši sveiką kailį.
Kol vos ant kojų pastovintis kelių gaidelis nenusprendžia sėsti prie vairo ir nepadaro kraupios avarijos. Kol tas kelių gaidelis ne tavo vyras, ne tavo sūnus, o avarijoje nukentėjo ne tavo artimieji.
Juokingi, kol nereikia skambinti pareigūnams ir bandyti nors trumpam nutraukti kaimynų bute vykstančius balius festivalius. Juokingi, kol sūnus ar dukra girtutėliai neparsivelka namo iš įprastų išgertuvių ir jų nesupykina koridoriuje ant grindų.
Juokingi, kol gatvėje neiškoneveikia tavęs ar tavo vaikų, jei neduodi tų kelių centų. Juokingi, kol visa tai vyksta kažkokioje paralelinėje zombių visatoje, kurioje gyvena jie, o mes, gerieji, ten niekada neatsidursime.
Aš nežinau, ar priverstinis gydymas, apie kurį buvo diskutuojama toje laidoje, išspręstų visas problemas. Greičiausiai viskas liks, kaip ir buvę. Manau, dar mėnuo, kitas ir piktas žmonių entuziazmas tyliai išgaruos.
Atsiras kitų, svarbesnių, aktualesnių (kad tik ne baisesnių) naujienų ir gyvenimas paralelinėje gerųjų visatoje po truputį grįš į senas vėžes.
Nes jau dabar linksmai krizenama, kai reikia ne juoktis, o klykti visa gerkle.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
