Tai aš buvau bloga mama? Taip, buvau bloga mama, nes labai ilgai maniau, kad pilna šeima yra svarbiausia. Ilgai maniau, kad nesugebėsiu viena pragyventi su vaikais. Kas yra sunkiausia, norint nutraukti santykius su mylėtu, gerbtu, bet prasigėrusiu sutuoktiniu?
Sunkiausia, kad net geriausias rajono advokatas, išgirdęs tavo pavardę, stebisi, kaip tokia kvaiša gali norėti skirtis su gerbiamu, žinomu valstybės tarnautoju. Juk jis – kažkas, o aš – niekas.
Baisu ir tai, kad tam gerbiamam vyrui pasimosavus peiliu ir pagrasinus nužudyti mane ir pačiam nusižudyti, vaikai turi kviesti policiją. Baisu, kai įbėga pati išsigandusi jauna policininkė... Bet po pokalbio kitas policininkas praneša, kad siautėjančio vyro niekur išvežti jie negali.
Nes blaivyklų nebėra, o į psichiatrijos ligoninę nepriims be jo paties sutikimo. Ir dar pasiūlo nerašyti pareiškimo ir susitaikyti, nes juk visa tai gali pakenkti vyro karjerai.
Tai ar ne juokas per ašaras? Kai beveik visi, į kuriuos kreipiuosi pagalbos, bando apsaugoti ne vaikus ar mane, žmoną, bet vyrą ir jo karjerą?
Tiesa, sykį naktį nuvežiau visą drebantį vyrą į ligoninę, nes atrodė klaikiai ir tikrai išsigandau, kad gali numirti. Bet priimamajame gydytoja buvo griežta ir liepė važiuoti vidury nakties namo, nes tai ne blaivykla ir jie tokių ligonių negydo. Aišku, tuo metu labai supykau ant gydytojos, bet ji buvo teisi. Ji matė vyro simptomus ir suprato, kas yra. O aš tik bijojau, kad nenumirtų, nes neturėjau supratimo, kas vyksta.
Kitas gydytojas irgi buvo teisus. Kai pirmą kartą atvežus vyrą į ligoninę gydytojas jį apžiūrėjo, išsivedė mane į koridorių ir liepė bėgti kuo greičiau ir kuo toliau, nes mano vyras, pasak jo, nebe žmogus. Baisu buvo klausytis, bet tai buvo tiesa. Esu dėkinga ir tiems gydytojams, ir vaikams, kurie iš pradžių jau klausdavo, kodėl aš išrinkau jiems tokį negerą tėtį. O paskui vaikai liepė bėgti.
Ir ką mes padarėme? Palikome namus, Tėvynę ir pabėgome į kitą šalį. Nes likti savame mieste nežinau, ar būtų buvę saugu. Be to, būtų buvę per sunku likti toje pat aplinkoje.
Žinau tik tiek, kad nėra nieko, kas apsaugotų moterį ir jos vaikus nuo išgeriančio ir kvailiojančio vyro, tėvo. Nėra nieko, kas suteiktų pagalbą ir prieglobstį, nes alkoholizmas – liga. Geriantis žmogus – ligonis, ir reikia jam padėti.
Bet ar kada kas pagalvojote, kad didžiausios pagalbos reikia vaikams ir žmonai?
Kartais jiems būna be galo sunku, baisu. Būna net akimirkų, kai nebesinori gyventi. Tik mane visada sulaikydavo mintis apie vaikus, nes jei neliktų manęs, kas kitas galėtų jais pasirūpinti? Daug apie tai svarsčiau, tačiau nežinau nieko, kas vaikams atstotų mamą. Todėl likau gyva dėl vaikų.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 7 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
