Kai tekėjau, nemačiau tikrovės. Turbūt ir Vita nematė pirmą kartą. Bet antrą? Trečią? Vienas „pasodinamas“, kitas sušaudomas, trečias (draugas ar ne draugas, nesvarbu) – „pripjaunamas“. Kokiai aklai reikia būti? Ar ji turėtų pati sulaukt kulkos į kaktą, kad bent jau paskutinę akimirką suprastų, kokiame rate sukasi?
Aš supratau greitai po to, kai ištekėjau. Kai pamačiau, kuo užsiima mano vyras. Buvau ištekėjusi už bandito ir nebijau to žodžio. Po tokios santuokos nebebijau nieko. Nebijau ir kalbėti – gal kuriai padės atsipeikėti. Iš šono gražu atrodo, bet pasakysiu visą tiesą, ką reiškia gyventi su tokiu vyru.
Pirmas mano atsiminimas, kai supratau, kuo jis užsiima. Buvom kaime ir niekur jo neradau. Visur išvaikščiojau ir radau užsirakinusį mažiausiam kambary. Atrakinęs keistai elgėsi, susirinko krepšius ir pasakė, kad turi greit išvažiuot. Klausinėjau, kas, kur, kaip – nieko.
„Turiu važiuot, mažute, greit aš, reikalai“, – pasakė.
Radau po stalu tokius maišelius, o įrankių dėžėj – svarstykles mažytes. Per tai ir sužinojau (paskui ir kitais keliais išsiaiškinau), kad jis prekiauja narkotikais. Gal buvau apsvaigus, bet jo paaiškinimas, kad „čia tik kol uždirbsiu butui, kol bus normalus darbas, negi nenori gražiai gyvent?“ skambėjo pakenčiamai. Pamaniau, susitaikysiu, jeigu laikina.
Reikalai, reikalai
Bet reikalai kaip prasidėjo, taip nesibaigė. Būdavo, išeina pusvalandžiui vidurnaktį į kiemą.
„Draugas privažiuos, einu parūkyt, pakalbėt“, – sakydavo. O tada negrįždavo tris valandas. Kai grįždavo – tamsus visas, akys paklaikusios, piktas. Arba priešingai – euforijoj tokioj, džiaugdavosi, kad pavyko „reikalai“. Nesigilinau. Nesigilinti atrodė geriausia taktika. Maniau, kad yra dėl ko pakentėt. Turbūt ir jūs taip manote? Kad „pupytės“ gauna „ledinius“ daiktus ir mašinas? Dėl to ir fotografuojasi, ranką padėjusios ant BMW vairo?
Cha. Manote, tokie vyrai bent jau aprūpina moterį? Smarkūs „šulai“ gal ir taip, bet smulkesnės žuvelės net nesugeba namų išlaikyti. O kiti dar ir skolų prisidaro.
Kenčia paskui kiti. Dėl jo skolų man buvo ir grasinama. Einu iš darbo, skambina nepažįstamas numeris. Atsiliepiu, sako:
„Ar čia tokia ir tokia? Turbūt nenorėtumėt pamatyti vyro ligoninėj? Arba nešti jo nuotraukos prieš karstą? Tada pasakykit jam, kad...“
Baisiausias atvejis buvo, kai grasino man asmeniškai. Skambino naktį, net nesupratau, kas. Vyro nebuvo, su savo „reikalais“ išvažiavo. Atsiliepiau ir pradėjo kalbėti, kaip mane prievartaus trys vyrai, visi „padarys“, jeigu nesusitars su maniškiu. Būtų jis buvęs namie, būčiau iš karto jam ragelį permetus. O tada tik likau sėdėti drebėdama, užsidegusi visas šviesas. Kol jis tvarkė „reikalus“ su „draugais“.
Didžiuodavosi savo draugams
O kaip jis didžiuodavosi manimi savo draugams!
„Čia mano mažutė, – visiems pristatydavo ir dar pridurdavo: – Graži, jo?“
Kaip siūlytų įvertinti nusipirktą mašiną ar sofą. Paplekšnodavo man per klubą arba paglostydavo plaukus, parodydavo, kur sėstis, ir eidavo būt su draugais. O aš likdavau ten, kur pasodindavo, ir nelįsdavau. Tik būdavau graži.
Kai pagalvoji, tikrai šlykščiai skamba. Bet buvo ir tų draugų merginos, visos rasdavom, ką pabendrauti. Labai matėsi, kurios netyčia papuolė į tokią situaciją – nesitikėjo, kad pradėjus draugaut paaiškės tokie dalykai apie vyrukus – o kurios maudėsi tame „blogiukų meilių“ vaidmenyje.
Draugų buvo ir tokių, kurie organizuodavo lošimus. Todėl ne kartą teko važiuoti prie garažų, laukti iš jų išeinančių, po kapišonais ir akiniais nuo saulės užsislaptinusių „draugų“, apsikeisti su jais raktais ar pinigais.
Manote, tai kažkoks pasitikėjimas, kai tave pasiima į tokias vietas? Ne, tai tiesiog patogumas – žmona duoda didesnį saugumo garantą.
Ginklas „tašėje“
Saugumo lygis tokioj santuokoj iš viso juokingas. Ką galima kalbėti, kai normalu yra tašėj turėti ginklą. Sėdėjom parkely naktį, vasara buvo, ėjom iš gimtadienio į kitus svečius ir prisėdom parūkyt, pašnekėt. Jis nuėjo porai minučių nusilengvinti ir paliko savo tašę sportinę. Aš ieškojau kažko, žiebtuvėlio gal, kad atidariau ją. Ir ten, tarp maikučių ir daiktų kitų – ginklas.
Kai parėjo, paklausiau, ar tikras. Sakė, kad ne, paskui, kad taip, paskui – vėl ne... Nesuprasi, mykė, muilino, juokavo, taip ir nepasakė. Manau, buvo tikras.
Turbūt iškyla klausimas, kodėl gyvenau su juo? Prasideda viskas paprastai – meilė. O paskui taip įsisuki į tą ratą, kad nebesupranti, kas gerai, kas ne. Jeigu atrodo nenormali situacija, vyras vis tiek sugeba įtikinti, kodėl reikia tą pralaukti, kodėl tau vaidenasi, kodėl čia viskas gerai.
Išsiskirti įmanoma
Bet atsivert akys turi anksčiau ar vėliau. Atsivėrė mano akys, kai jo seseriai vos bloguoju nesibaigė. Paskambino ji persigandus, kad kažkokie vyrai prie mokyklos kabinėjosi ir bijo dabar važiuot namo ji. Važiavo vyras jos parvežt, paskui grįžo dar pas tuos vyrus aiškintis. Tada ir atsipeikėjau: o kai turėsim vaikų? Kaip bus tada? Turėsiu lėkt pasiimt iš mokyklos, kol koks „draugas“ neprisikabino už vyro bajerius?
Manote, su tokiais vyrais išsiskirt neįmanoma, galima tik nuo jų pabėgti? Netiesa, įmanoma. Tik trunka ilgai ir viskas labai „purvina“. Bet įmanoma. Todėl ir galiu sakyti, kad buvau bandito žmona. Nebesu.
Turbūt spėliojate, kokiame Lietuvos gale visa tai vyko? Spėliokite toliau, nesu tiek kvaila, kad pati kabinčiausi kilpą ant kaklo. Galiu tik pasakyti, kad Vitai viskas dar paprasčiau, negu buvo man. Kai vyrą „pasodino“, ji galėjo likti laisva nuo jo ir to gyvenimo. Bet ne, sukosi tame toliau. Ir tebesisuka.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
