Po pirmos santuokos man buvo labai sunku prisileisti kitą žmogų. Aš turėjau tokią idėją, kad daugiau niekada (ar bent jau iki penkiasdešimties) nesutiksiu nieko, su kuo leisčiau sau viską jausti. Žinojau, kad ateityje su kuo nors susitikinėsiu, eisiu į pasimatymus, mylėsiuosi, gal net važiuosiu atostogų, bet nemaniau, kad galėsiu žmogų mylėti. Įsivaizdavau save nuo visų nutolusią per atstumą. Vidinį barjerą, emocinį šaltumą.
Kai mano gyvenime atsirado B., nieko rimto nesitikėjau. Man jis patiko, bet tik tiek. Maniau, smagu nors tiek, kad turėsiu su kuo pabendrauti savaitgaliais, kartais nueiti į teatrą. B. man rodė išties didelį dėmesį ir šilumą. Net kai pradėjau prie jo prisirišti, sakiau sau, kad nieko nebus. O jis rodė visu kuo, jog nori su manimi būti.
Jis nė sekundės neleido man suabejoti, jog nori mane matyti kas dieną, kas akimirką. Ir aš nebegalėjau meluoti sau, kad nieko nejaučiu. Pasidaviau, nors ir labai bijojau. Pripažinau sau ir jam, kad myliu jį.
Alsavau meile
Ilgai iki to ėjau, bet kai pagaliau leidau sau, tada supratau, kad ne šiaip „myliu“. Jaučiausi kaip paauglė. Kai nematydavau B., galvojau apie jį kiekvieną akimirką. Jei žiūrėdavau filmą, galvodavau, ar jis jį matęs. Jei nutikdavo kas juokingo, iš karto norėdavau jam papasakoti.
Nesu atvira bendraudama su aplinkiniais, bet kai įvykdavo kas skaudaus, galvodavau irgi tik apie jį ir kaip norėčiau išsipasakoti.
Atsibudusi rytą po susitikimo, dar kurį laiką nesikeldavau iš lovos ir net neatsimerkdavau. Visa esybe prisimindavau vakar vakarą. Visa oda jį jausdavau.
Pradėjau įsivaizduoti mūsų ateitį. Iki tol galvojau, kad lentynoje nepakęsčiau svetimos knygos, o dabar norėjau tarp savo indų matyti jo puodelį, norėjau jam skalbti, gaminti, norėjau slaugyti jį sergantį. Norėjau kiekvieną naktį užmigti jo apkabinta.
B. nė karto neleido man abejoti jo jausmais, sakė, jog nori su manimi pasenti. Mane neramino tik vienas dalykas. Jo praeitis.
Vyriškas populiarumas
B. buvo populiarus vyras. Žinojau tai, kai susipažinome, bet manęs tas visai nejaudino. Ligi kol įsimylėjau. Daugelis moterų paranojiškai bijo išdavystės. Persekioja savo sutuoktinius ar mylimuosius, tikrina telefonus, profilius internete. Žinau net atvejų, kuomet apklausia sutuoktinio draugus, aiškinasi, ar jis tikrai buvo darbe.
Nesu tokia, niekada nebuvau. Bet būdama su B. pradėjau suprasti mažą dalelę to, kaip jos jaučiasi. Kai aplinkiniai sužinojo, kad mes pora, pajutau net tam tikrą spaudimą. Moterys, kurios anksčiau buvo jo gyvenime, pradėjo man sakyti pastabas.
Rasdavo, kaip susisiekti – viena per „Facebook“, kita laišku į darbo el.paštą, o viena net telefonu žinutę atsiuntė (nežinau, iš kur gavo numerį). Buvo nemalonu, o ypač, kai susipažinau su jo draugais ir dar iš jų sužinojau, kiek anksčiau turėjo moterų.
Į jas išoriškai dėmesio nekreipiau, toms parašiusioms moterims sausai atsakiau ir daviau suprasti, kad paliktų mane ramybėje. Jis atsiprašė už jas, sakė, nesuprantąs, kodėl jos taip elgiasi. Tikino, kad nebendrauja.
Nesakau, kad esu šventa, nes mano gyvenime vyrų taip pat buvo. Bet už save aš buvau garantuota, žinojau, kaip ir ką jam jaučiu, o už kitą žmogų... Žinote, juk negali būti garantuotas. Nerimavau, kai išvažiuodavo su kitais vyrais į gamtą. Fantazijoj „prasisukdavo“ šimtai scenarijų, kas toje gamtoje vyksta.
Stengiausi jam nerodyti, kad nerimauju, nes nemanau, kad būtų supratęs. Labai bijojau nudegti po pirmos santuokos, kada pasitikėjau žmogumi be reikalo.
Viskas tik rimtėjo
Mūsų santykiai tik rimtėjo. Jaučiau, kad jis gali pasipiršti. Kalbėjo apie šeimą. Nesvarbu, kad amžius nebe toks, kada puikuojamasi sužadėtuvių žiedu, bet mintis būti visu šimtu procentų jo... Kojas pakirsdavo, kai pagalvodavau.
Štai dabar turiu papasakoti ir apie savo pusseserę, kad suprastumėte, apie ką kalbėsiu toliau. Mano pusseserė – bendraamžė su manimi. Draugavome jaunystėje, ligi kol rimtai nesusipykome. Nesvarbu, kodėl, tačiau aš jau seniai buvau pasiruošusi taikytis, o ji pyktį „ant manęs“ laikė ne vienerius metus. Nežinau, kiek laiko buvom nesikalbėjusios. Matydavomės tik kartą per metus, per šventes su visa gimine.
Ir štai, kai kartą susitikome per Kalėdas, ir aš jau buvau su B., ji, aišku, pamatė, kaip viskas rimta. Su juo net pasišnekėjo, pasirodė, turi bendrų pažįstamų. Tiek ir tų švenčių – baigėsi, išsiskirstėme.
Pusseserės skambutis
Aš jau buvau beveik susitvarkiusi su savo nerimu, kai sykį sulaukiau pusseserės skambučio. B. buvo išvažiavęs – kaip tik su draugais. Pusseserė pasakė, kad net ir nenorėdama su manimi bendrauti, nelinki blogo ir turi pasakyti tiesą.
Klausiausi jos kaip sumedėjusi. Pusseserė man išsakė tas mano abejones dėl B., pateikė viską kaip faktus. Kad matė jį su kita moterimi dar tada, kai nežinojo, kad mes kartu, bet kartu jau buvome. Klausė, ar žinau, ką jis veikia dabar, nes tie bendri pažįstami kaip tik dabar pakeliui į gamtą. Su jais ir tos moterys, kurioms B. rodė dėmesį. Na, pusseserės žodžiais.
Aš pati tiek daug kartų „sukau“ galvoje tuos scenarijus ir bijojau būti apgauta, kad pussesere patikėjau iš karto. Su B. tuo metu jau dažnai pagyvendavom kartu, tikriau, aš savaitę ar dvi gyvenau jo bute. Tad tiesiog susirinkau daiktus ir išėjau. Nenorėjau jo laukti, nenorėjau sakyti nieko, nieko aiškintis, nenorėjau jo dar kartą pamatyti. Nežinojau, ar ištverčiau jį pamačiusi.
Bėgau nuo jo
Etapas po to, kai išėjau, buvo sunkiausias mano gyvenime. Sunkesnis už skyrybas, sunkesnis už gedulą po tėvelio mirties, sunkesnis už pačios ligą. Naktimis nemiegojau, bet dienomis – irgi ne. Beveik negalėjau valgyti. Nenorėjau bendrauti su niekuo.
Kad B. neieškotų manęs, aš prieš ištrindama jo numerį parašiau ilgą žinutę. Paaiškinau ir paprašiau, jei bent kažkiek gerbia, neieškoti. Kad neieškotų ir mano bute, porai mėnesių persikėliau į seną tėvuko butą, kurį laikiau nenaudojamą. Fiziškai bėgau nuo jo.
Naktimis prisiminiau kiekvieną jo prisilietimą, kiekvieną žodį. Plyšo kažkas viduje galvojant, kad lietė kitą. Kitas.
Ilgai užtruko, kol atsigavau. Ir tas „atsigavau“ toks sąlyginis. Pradėjau miegoti, pradėjau valgyti, lioviausi verkti, lioviausi galvoti apie jį kiekvieną minutę, bet tuštuma viduje liko. Ir tik praėjus dvejiems metams, paaiškėjo tiesa.
Ilgai slėpta tiesa
Dvejus pastaruosius metus nesusitikinėjau su niekuo. Daugeliui turbūt skambės keistai ar neįtikimai, bet tuos dvejus metus su niekuo ir nemiegojau, neturėjau jokių ryšių. Negalėjau, nenorėjau. Žinau, kad pasikeičiau per tą laiką. Jau ir atrodau kitaip. Po skyrybų su B. nukritęs svoris negrįžo, pajuodę paakiai atgal nenubalo. Artima draugė sako, jog atrodau lyg išgyvenanti gedulą.
Matyt, tokios manęs pagailo pusseserei. Pagailo, kai pamatė per šias Kalėdas, ir nutarė pasakyti tiesą. O gal ir pati pasikeitė, pasijuto kalta. Nežinau, kas vyksta jos gyvenime, bet man svarbu tik tai, ką ji pasakė.
Pusseserė prisipažino, kad tąkart, kai pasakojo man apie B. neištikimybę, nieko iš tiesų nebuvo mačiusi. Jie iš tiesų žinojo vienas kitą per pažįstamus ir tą kartą ji žinojo apie išvyką į gamtą, bet jokių moterų ten nebuvo ir jokios neištikimybės ji nematė. Pasakė taip todėl, kad vis dar „virė“ dėl mūsų seno konflikto, o poroje su juo atrodžiau tokia „kitokia“, tad ji norėjo pažiūrėti, ar rimtai į jį žiūriu.
Nežinau, koks žmogus gali taip pasielgti ir nesiruošiu kelti šio klausimo. Taip žiauriai meluoti... Man ji nebeegzistuoja. Tačiau pusseserė buvo tik katalizatorius. Jeigu nebūčiau taip bijojusi, jeigu būčiau juo pasitikėjusi, jeigu būčiau bent pasikalbėjusi... Jeigu, jeigu, jeigu.
Visa tai nesvarbu. Tiesiog neįsivaizdavau, kad kartą jau patirtas skausmas gali šitaip sustiprėti. Suvokiu, kad gyvenimo meilę išmečiau į šiukšliadėžę pati, ir tai mane žudo. Važiavau į jo namus, bet butas nebe jo – nuomojamas, tad išsikraustė. „Facebook“ neturi ir neturėjo. Telefoną ištryniau pati. Pusseserės pažįstamų kontaktai... – net nejuokinga.
Tad čia – vienintelis šansas, kurį sugalvoju.
Jeigu skaitai šį laišką, B. Jeigu jis tave pasiekė. Žinai, kas aš. Žinai, kad rašau apie mudu. Man baisu pagalvoti, kiek skausmo tau suteikiau, kaip sudaužiau tau širdį, išeidama net nepasikalbėjusi. Galbūt turi moterį. Nieko apie tave nežinau – gal net turi žmoną. Jei taip, tuomet tiesiog prašau atleisti. Bet jeigu esi vienas. Jeigu irgi dar nors kartais, nors akimirką pagalvoji apie mane. Jeigu dar liko nors lašas jausmų.
Prašau, susisiek su manimi. Žinai, kur gyvenu, žinai, kur dirbu. Mano gyvenime, priešingai, nei tavajame, niekas nepasikeitė. Būčiau dėkinga vien tave pamačiusi. Vien galėdama atsiprašyti, žiūrėdama į akis. Pasakyti, kad myliu tave. Manau, kad visada mylėsiu. Nebeturiu ko prarasti, tad bandau tave pasiekti nors šitaip. O gal.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
