Bėgsiu. Ačiū už padrąsinimą. Močia užsiminė apie atsisveikinimo laišką. Meluoja. Meluoja kaip visada. Tai manipuliacija. Ne kartą mačiau, kaip ji prisiekinėja Dievu, gailisi, verkia, atsiprašinėja nutaisiusi tokį nuolankų veidą, o už nugaros rodo faką arba špygą.
Ir tai daro ne kas kitas, o mano močia – pilkoji bažnyčios pelytė, visuomenėje savo įvaizdį pateikianti kaip kenčiančios vienišos motinos, kaip didelės darbštuolės ir giliai tikinčiosios. Pastebėjau, kad jos pagrindinis vaidmuo gyvenimo scenoje yra auka. Tai, ko gero, vienintelis jai pavykęs melas, kuriuo patikėjo žmonės.
Apskritai noriu pasakyti, kad yra tokių ligotų melagių, kurie meluoja tik tam, kad meluotų. Man teko sutikti ne vieną tokį patologinį melagį kaip mano motina. Tokie nesveiki melagėliai atrodo labai juokingai, nes jų melas akivaizdžiai kyšo kaip ta mano močios špyga už nugaros.
„Cypdavatkių“ choras ir melas sūnui
Aš buvau dar visiškas pyplys, dar laksčiau su nuogu griešnyku maskatuodamas, dar kakojau ir siusiojau ant puoduko, o jau tada man atrodė naivios mano močios melagystės. Pamenu, lakstau sau iš kaimo keturbučio į lauką ir atgal, mataruodamas plika birbynėle. Mano močios butas pirmame aukšte, durys visada būdavo atidarytos, todėl sykį pro duris į namus atropojo rupūžė.
Motina pradėjo žviegti kaip skerdžiama. Svečiuose tada visas tuntas moterų iš kaimo sėdėdavo – prie vyno butelioko ir lašinių bei svogūnų „dugnelio“. Tos irgi ėmė cypti kaip žiurkės spąstuose. Rupūžė išsigando tokio pragaro kauksmo, nes, patikėkit manim, koks klaikus tas „cypdavatkių“ choras buvo. Taigi, ta rupūžė pabėgo nuo visų „cypdavatkių“ į palovį, o paskui už sofos užlindo.
Kai jos išsikaukė, motina, manydama, kad aš per mažas suprasti, kažką pasakė rusiškai draugėms. O jeigu jau kalba rusiškai, jau ir taip aišku, kad apie mane. Pasitarė kažką į mane žiūrėdamos ir vėl pradėjo cypti. Jau be panikos, jau iš juoko ir taip chytriai džiaugėsi, kad dabar apgaus plikapimpį mažvaikį.
Pasikvietė močia mane ir sako: „Paklausyk mamytės, išnešk į lauką varlytę.“
Cha, varlytę. Ta varlytė – didžiulė ir išpampusi rupūžė. Išnešiau, bet tas melas man įstrigo ilgam. Kokio velnio meluoti, imtų ir paprašytų: „Mes su tetomis bijome rupūžės, gal gali, sūnau, išnešti?“
Kodėl tai jai neįgyvendinama užduotis – pasakyti taip, kaip yra?
Nemokėjo pripažinti tiesos
Arba dar vienas vaikystės prisiminimas. Mes su motina mano mokykloje gaudavome nemokamai pietus. Iš tikrųjų nemokami pietūs priklausydavo tik man, o motina turėdavo nusipirkti. Ji buvo susitarusi su bufetava, kad už save atseit mokės. Gudrybė tokia. Motina paduoda 10 litų popieriniais, jai atiduoda „grąžą“ – t.y. paduoda 10 litų metaliniais.
Visi žvengdavo už pilvų susiėmę tiek iš manęs, tiek iš močios, nes ji šitaip didžiavosi savo „atradimu“, kad visiems apie tai gyrėsi. Tai tapo šimtą kartų girdėtu bajeriu. Nebuvo malonu.
Kai jau buvau paauglys, sykį pavyko patekti į draugų vakarėlį. Tada buvau pas senelius, seneliai mane išleido – močia tikrai nebūtų išleidusi. Pirmą kartą gyvenime paragavau alaus. Ir man gerokai šilta buvo. Kai grįžau namo, močia, aišku, pastebėjo.
Prasidėjo daugiadieniai skandalai. Ji mane užpjovė taip, kad nuo nervų man skrandį ėmė tampyti.
„Aha, vėl turbūt prisigėrei, kad tau bloga!“ – rėkavo močia.
Ji pasakė, kad neleis manęs į stovyklą, neva ten pijokausiu. Ką aš galiu padaryti? Vienintelis būdas legaliai „pasiplauti“ nuo pjovimo – nuvažiuoti pas senelius į kaimą. Galvojau, ten pabūsiu, seneliams padėsiu. Bet pinigai sumokėti už stovyklą.
Pasiskambinau klasės vadovei, pasakiau, kad nevažiuoju, nes motina neleidžia, susitariau, kad atiduos pinigus. Nuėjau pas močią į virtuvę ir informavau, kad atsiimu pinigus ir už juos ketinu nusipirkti grotuvą. Atsiklausiau, nes tai buvo jos pinigai – nežinojau, ar juos jai atiduoti atgal, ar leis tą grotuvą pirkti.
O, dangau, prostamarija, kaip pasiuto. Sako: „Ką čia nusišneki, kaip tai nevažiuosi į stovyklą, ko tu gėdą prieš auklėtoją man darai?!! Kaip tu drįsti?!“
Sakau jai: „Motin, juk pati man sakei, kad aš nevažiuosiu į stovyklą.“
Jinai tada sutriko, pradėjo mykti: „Eee, bee, mūūū, kukūūū...“
Tai kam tada reikia kalbėti šnekėti ir čiauškėti beleką?
Vengė darbo apsimetusi mirtina ligone
Dar būna melas, skirtas išsisukti. Aš melo nepateisinu, bet šitokį bent jau galiu suprasti.
Kaip jau minėjau, mano močia dirba su projektais. Kažką pažadėjo pagelbėti tokiom moteriškėm. Bet atsitiko taip, kad nutarė važiuoti į užsienį aplankyti savo sesers. Laiko toms moteriškėms ji jau neturėjo. Tai joms paskambino ir sako: „Sergu, mirštu, prie lašelinių esu prijungta, nieko negalėsiu padaryti.“
O jos supyko, sako: „Ko tempei iki paskutinės minutės?“
Močia meluoja: „Netempiau, netempiau, viskas padaryta, tik aš nuo lašelinės dabar negaliu „nusijunkyti.“
Tos pasisiūlė atvažiuoti pas sūnų – tai yra mane – ir paimti, kas padaryta. Motina tada pradėjo meluoti, kad prieš jai atsigulant į ligoninę kompiuteris „užlūžo“. Tos irgi nepėsčios, pasakė, kad gali atvažiuoti su žmogumi, kuris net banke „užlūžusių“ kompiuterių duomenis atstato.
Motina sutiko. Per tą laiką ji pasikvietė kompiuterastą, jis atsivežė seną kompiuterį, įkėlė kažkokį neatidaromą failą.
Galiausiai mano močia, šitiek pastangų įdėjusi melui, turėjo pasiduoti. Ji buvo įvaryta į kampą ir ėmė cypti: „Aš melavau, pasigailėkite, aš neatlikau skaičiavimų, todėl melavau.“
Tik visiškas naivuolis šitaip įklimpsta į melą. Bet man keista tik viena – kodėl tie melagėliai šitaip naiviai tiki, kad yra labai gudrūs? Šventas naivumas...
Šį kartą noriu ne patarimo, kaip su motina elgtis, o jūsų nuomonės apie patologinius melagius. Tai, ką papasakojau, norma ar jau nebesveika?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
