Po metų užsienyje sutikau žmogų. Užsienietį. Dirbome pas vieną šeimininką. Kaip man tada atrodė, užsimezgė draugystė, meilė. Bet taip rodėsi tik man... Nuo pirmos mūsų kartu gyvenimo dienos jaučiau atstūmimą, nes buvau vyresnė 5 metais.
Aš skalbiau, gaminau valgyti, tvarkiau kambarius. Dariau tą, ką daro šeimoje kiekviena moteris... Už butą, komunalinius mokesčius, maistą – už viską – mokėjome per pusę. Jis man per metus 4 kartus dovanodavo dovanas už maždaug 50 eurų.
Po 3 bendro gyvenimo metų patekau į avariją, kurioje lūžo stuburo slankstelis. Nepaliko mano draugas manęs. Gamino valgyti, maitino, keitė sauskelnes, nes mėnesį gulėjau lovoje.
Klausdavau: „Ką tu man jauti?“ Teiraudavausi apie tolesnį mūsų gyvenimą.
O jis atsakydavo: “Apie kokią meilę kalbi, jei reiks išvažiuoti tai ir išvažiuosim. Tu Lietuvon, aš – į savo tėviškę.“
Nebuvo galima prisiliesti prie jo, kai matydavo žmonės. Ilgai, daugiau nei metus, nesupažindino su draugais. Viskas tęsėsi iki tol, kol aš nesutikau žmogaus iš Lietuvos...
Draugas pradėjo manęs pavydėti. Pareiškė, kad myli, pasiūlė važiuoti į jo tėviškę, susipažinti su šeima. Ar reikėjo laukti 10 metų, kad pasakytų, jog esu jam reikalinga? Kad mane myli? O dabar mano jausmai susijaukė...
Sutikau Lietuvoje labai gerą, nuoširdų vyrą, mylintį mane... O užsienietis draugas su ašaromis prašo, kad būtume kartu, kad viskas ir toliau bus gerai... Aišku, tik jam.
Kokia šio rašinio išvada? Jei mylite, jei žmogus jums reikalingas, negaiškite ir tai pasakykite. O mano atveju – du sujaukti gyvenimai ir nežinia, kokia pabaiga. Man labai gaila naujo draugo, kad aš jį taip išdaviau... O galėjo juk to ir nebūti. Jei žinotume vienas apie kitą daugiau ir kalbėtume tarpusavyje atviriau...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
