Pavyzdingą dvyliktokę įsiutino lietuvių kalbos egzamino temos

Tokios mintys mane apsėdusios jau porą savaičių ir, žinoma, aš ironizuoju. Temos tiesiog nykios.

Jei kažkas norėtų replikuoti, kad vėl beraščiai dvyliktokai skųsis ir dejuos, tai tikrai nesu beraštė. Visų pirma, aš skaitau. Skaitau daug, su pasimėgavimu ir įkarščiu. Esu retas paukštis pilkoje Lietuvos padangėje. Manęs nepamatysi įlindusios į telefoną, renkuosi knygas.

Dveji kūrybinių dirbtuvių metai, kur bandau miklinti ranką ir sklandžiai reikšti mintis. Treji metai žurnalistikos būrelyje, teatro studijos užsiėmimai nuo penktosios klasės. Mokausi daug, nes turiu tikslą ir žadu jo siekti.

Per pamokas sėdžiu klasėje, neieškau pretekstų nelankyti mokyklos. Pažymių vidurkis – 8,73. Tad, manau, būsiu raštingesnė, nei vidutinis statistinis, komentarus rašantis pilietis.

Bet norėčiau sugrįžti prie savo galvos skausmo – kalbėjimo temų. Jos kelia žiovulį ir man jau iš anksto nuoširdžiai gaila visų mokytojų, kurie bus priversti klausytis nuobodžių, dažnai internete susimedžiotų ir iškaltų, nuvalkiotų frazių.

Neradau nei vienos temos, artimos sielai. Nei vienos, kur galėčiau kalbėti nuoširdžiai, laisvai reikšti mintis ir argumentuotai išdėstyti savo pačios nuomonę.

O jos niekam ir nereikia – mokytojai pasiustų, jei pasakyčiau – man nusispjauti į tai, koks lietuvio paveikslas buvo aktualus XX amžiaus viduryje. Man kur kas svarbiau šiuolaikinio lietuvio paveikslas ir tikrai turėčiau, ką pasakyti.

Manau, mokytojai visai nenorėtų išgirsti ir to, kad lietuvių literatūra man visiškai neįdomi. Tiesą sakant, negaliu jos pakęsti, ypač privalomosios. Viską, ką reikia esu perskaičiusi, bet be jokio malonumo. Skaitymas tik dėl skaitymo, mechaninis procesas. Nei lašo pasimėgavimo, vien kančia ir nuobodulys.

Žinoma, mokytojos to nenorėtų girdėti, bet būkim teisingi... Manote, jos ekstazėje užvertusios akis diskutuoja apie Šatrijos Raganą ar Bradūną? Laisvai cituoja Donelaitį? Svarsto apie tai, koks tėvo ar motinos paveikslas buvo aktualus įvairiais laikmečiais?

Tai va, turėsiu jus nuvilti – jos skaito detektyvus (ne lietuvių autorių), alpsta dėl Jodi Picoult, keičiasi jos knygomis ir pirmąsias išgraibo bibliotekoje. Ryja lengvai virškinamas Jean Auel serijos „Pirmykštė moteris“ romanus.

Iš kur aš visa tai žinau? Ogi matau, kokių knygų stirtos guli ant mokytojos stalo. Pati esu ne vieną skaičiusi, būtent mokytojos rekomenduotas.

Žinot, aš nesuprantu šito egzamino prasmės. Jei norima sužinoti, kaip gebame reikšti mintis, kaip esame įvaldę žodyną, tada, ko gero, tiktų įdomesnės temos, kuriomis net paskutinis „lopas“ turėtų ką pasakyti.

Gal kažkam giliai nusišvilpt, kokį poveikį daro kryptingai veikiančios asmenybės ar kokia aktuali žemdirbiška kultūra, bet paklausk apie emigraciją ar pabėgėlius. Visi pasisakys su tokiu įkarščiu!

Leiskite mums kalbėti apie vienatvę socialiniuose tinkluose, apie jausmus ir prieštaravimus būdingus mūsų kartai. Apie jaunimo moralę, vyraujančią dabar!

Jei norima patikrinti, ar esame susipažinę su lietuvių literatūra, ar neužtektų tik išdėstyti sausus faktus, praleidžiant beprasmiškus išvedžiojimus. Gimė, parašė, mirė... viskas. Kam labai reikės, tas pasirinks rašinį ir ten galės cituoti bei argumentuoti į sveikatą.

Būkim realistais – iš tokių temų jokios naudos, ir visi dvyliktokai tai supranta. Būna, įsivaizduoju juokingą sceną: ateini į darbo pokalbį ir kalbi apie... Ezopo kalbą sovietinėje literatūroje. Darbdaviai ne tik parodytų duris, bet dar ir pirštą prie smilkinio pasukiotų.

Temų sąrašą pridedu. Tik neužmikite skaitydami.

1. Pasirinkto lietuvių rašytojo stiliaus ypatybės;

2. Kalbinis apsisprendimas tautinio atgimimo epochoje XIX a. pab. XX a. per. (Šatrijos Ragana ir kt.);

3. Lietuvos raštijos ir literatūros tekstai, formavę lietuvių požiūrį į tautos ir valstybės istoriją;   4. Kaip pasikeistų Kristijono Donelaičio kūryba, išvertus ją į šiuolaikinę bendrinę lietuvių kalbą? 

5. Kaip kalba padeda atskleisti vaizduojamąjį laikotarpį Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskare? 

6. Individo ir bendruomenės santykis XX a. lietuvių prozoje (Jurgis Savickis ir kt.);   7. Žmogaus prigimties prieštaringumas Lietuvos literatūroje (Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.);   8. Asmenybės laikysena ribinėse situacijose (Nijolė Sadūnaitė ir kt.);   9. Žemdirbiškos kultūros aktualizavimas XX a. II pusės lietuvių literatūroje (Kazys Bradūnas ir kt.);   10. Kodėl šiandien prieštaringai vertinamas sovietmečiu žymių lietuvių rašytojų kūrybinis palikimas;

11. Antikos mitų interpretacija Lietuvos kultūroje (Judite Vaičiūnaitė ir kt.);   12. Krikščioniškoji etika Lietuvos Literatūroje (Antanas Škėma ir kt.);   13. Literatūra –  istorinės patirties liudijimas (Antanas Škėma ir kt.);   14. Koks lietuvio (lietuvės) paveikslas kuriamas įvairių laikotarpių literatūroje (Marius Ivaškevičius ir kt.);   15. Ezopo kalba sovietmečio literatūroje (Kazys Saja ir kt.);   16. Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis (Šatrijos Ragana ir kt.);   17. Žaismas modernioje lietuvių literatūroje (Jurgis Savickis ir kt.); 

18. Tėvas lietuvių literatūroje (Justinas Marcinkevičius ir kt.);   19. Kokį poveikį kultūrai ir visuomenei daro kryptingai veikianti asmenybė (Jonas Basanavičius ir kt.)? 

20. Tautosaka lietuvių literatūroje (Jonas Aistis ir kt.).

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.