Tuokėmės jauni, iš meilės. Charakterius derinome nuo pirmos dienos. Neneigsiu, buvo šiltų, jaukių akimirkų. Bet jų buvo trupiniai, palyginus su tuo, kiek galėjo būti!
Mano vyras darbštus. Ne alkoholikas, bet mėgėjas. Namie – jokio smurto. Aš irgi dirbu visą laiką. Lyg ir viskas gerai, iš pažiūros esame normali šeima, bet...
Vaikai buvo maži, kai vyras nusprendė miegoti atskirai. Jam, mat, televizorių reikėjo pažiūrėti, o ten, kur žiūrėdavo, ir užmigdavo. Nedraudžiau žiūrėt TV, bet maldavau pažiūrėjus grįžti pas mane į lovą. Kiekvienas juk turi savo įpročius? Aš skaitau knygas, jis žiūri TV, tebūnie. Bet kodėl paskui negalima užmigti kits kito glėby? Mano vyrui tai buvo sudėtinga...
Ilgėdavausi jo naktimis kaip pamesta kalė, o jis iki paryčių spaudydavo pultelį, tada pavargęs užmigdavo... Miegamojo jam nereikėjo.
Kai bandydavau reikalauti, prašyti, kad grįžtų į mūsų santuokinį guolį, rasdavo daugybę priežasčių to nedaryti. Nėra taip, kad gyvename be sekso. Tiesiog mums pradėti juo užsiimti yra problema. Pats seksas abiems teikia malonumą, bet jo stygius – nepakeliamas.
Noriu pasakyti, kad nesu 100 kilogramų sverianti moteriškė. Prisižiūriu, esu normali. Vyras nesako, kad esu nepatraukli – jis tiesiog tingi! Va, jeigu jam bežiūrint TV atbėgčiau vilkėdama peniuarą, ir pasimaivyčiau prieš jį, tada dar atsikeltų, nuslinktų į vonią, apsipraustų, grįžtų ir pasimylėtume.
Jis niekad nesuprato, kad meilė į moters širdį eina per švelnumą, rodomą kasdien. Per rūpestį, apkabinimus, šiltą žvilgsnį... Praeina pro mane kasdien, kaip pro namie stovintį baldą. Nė apsirikęs nepaskambina, apie žinutes aš net nekalbu! Visad suirzęs, piktas. Nevengia kalbėti pakeltu tonu. Jis jaučiasi esąs vyras. Vien už tai aš jį turiu gerbti.
O jei nori sekso – ateik pati, paprašyk. Taip ir gyvenam. Pavargau su juo ta tema kalbėti. Jau greit bus 30 metų, kai esam kartu. Jau senstelėjom, bet šilumos man taip trūksta! Dievaži, šeimos ardyti nenoriu, bet kaži, ar atsilaikyčiau prieš kito patrauklaus vyro rodomą dėmesį, šilumą ir paslaugumą. Oi, kokia meiluže galėčiau būti!
Mano vyrui to nereikia. Tiesa viena: galim pasimylėti, bet ateik pati, susiorganizuok pati, sugundyk pati, o tada jis pažiūrės. Taip ir leidžiu dienas, mėnesius, metus. Gyvename atskiruose kambariuose, pasimylėdami kartą per mėnesį. Jaučiuosi sustirusi, apleista, pamiršta ir nereikalinga. Su TV ar jo draugų kompanija aš konkuruoti negaliu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
