Anūko laidotuvių dieną vyras nutildė balsus iš anapus veidrodžio

Nežinau, kas lengviau: žiūrėti, kas gyvena anapus veidrodžio ar šiapus. Tačiau jei žiūrintis yra vyras, tai kai kurie vaizdai gali sukrėsti ir sukelti prieštaringų emocijų bangas.  Jau geriau patenkinti tą liguistą norą pamatyti tai, kas nepriklauso vyrams, žiūrint pro rakto skylutę. Vaizdai būtų mažiau jaudinantys ir šokiruojantys.

Aš nedrįsčiau tapti moters veidrodžiu, bet kai kurios psichoterapeuto per televizijos ekraną pasakytos mintys patiko ir sukėlė minčių.

Moterims veidrodis yra toks įprastas kasdienis palydovas, kad jos jau nebemato gyvenančios veidrodyje, o mato tik kažkokius savo pranašumus prieš kitas, trūkumus ir, svarbiausia, išlaidas tiems trūkumams pašalinti. Tai gal palikime joms pačioms diskutuoti su savo antrininku ir plačiau praverkime pinigines.

O ką matome mes, vyrai? Manau, labai nedaug, kol raumeningo kūno nepadengia minkštas riebalų sluoksnis, o vyriško pasididžiavimo neužgožia nežinia iš kur atsiradęs pilvas.  Veidrodis – ne nuotrauka. Gyvenantis jame nyksta kartu su savo šeimininku ir kas tada, kai to grožio nebelieka. Ką tada matome? Nieko! 

Psichoterapeutas siūlo kas vakarą bent po pusvalandį pastovėti prieš veidrodį ne tam, kad įvertintum savo kūną, o kad pažvelgtum į akis savo antrininkui, po dienos darbų ramiai padiskutuotum su juo ir pabandytum pamilti ne atspindį, o save, nes mylint save lengviau mylėti kitus.

Tačiau medikas perspėjo, kad tai labai sunku ir net pavojinga. Sutinku, nes nuo meilės sau iki savęs įsimylėjimo – tik vienas žingsnis. Kuo baigiasi įsimylėjimas, puikiai žinome iš Antikos mitologijos. Narcizas taip įsimylėjo savo atvaizdą upelyje, kad pražuvo negalėdamas nuo jo atsitraukti.

Anksčiau niekada nekilo mintis padiskutuoti su savo atvaizdu, pasidomėti, kas gyvena veidrodyje ir šalia jo. Tik išklausęs interviu iki pabaigos supratau, kodėl tas pokalbis taip sudomino ir kodėl kilo tokių minčių.

Psichoterapeutas pastebėjo – vyrams, kad jie pradėtų kitaip žiūrėti į gyvenimą, juos supantį pasaulį, aplinkinius, turi kas nors atsitikti, kas nors juos sukrėsti. Iš televizijos ekrano pasakyta mintis pataikė tiesiai į dešimtuką. Jis teisus kviesdamas nelaukti, kol kas atsitiks, o dažniau, ypač vyrams, atsisėsti priešais save, pakalbėti su antruoju „aš“, aptarti nuveiktus darbus ir išgirsti nuosprendį, kurio nedrįstume apskųsti, bet kurio neprivalėtume viešinti.

Tą dieną, kai iš televizijos ekrano savo mintimis dalijosi profesorius, vykau į labai artimo žmogaus, tiksliau, į nedidelės savo dalelės laidotuves. Gaila, kad atidžiau pažiūrėti į save priverčia skaudūs įvykiai, bet dabar pabandysiu kas vakarą, nors keletą minučių pasėdėti prieš savo veidrodinį atspindį ir pasistengsiu ne įsimylėti save, o pamilti tuos, kurie yra veidrodyje ir kurie lieka už jo.

Pirmas žvilgsnis atslūgus sielvartui.

Kas pasaulyje stipriausias? „Dramblys“, – riktelės daugelis. O gal skruzdėlė? Jos kūno masės ir nešamo spyglio svorio ir dydžio proporcijos įspūdingesnės nei dramblio, keliančio didelį rastą. Bet tai fizinė jėga, kurią galima išmatuoti įvairiais matais.

Yra dar ir kita jėga, tiksliau, stiprybė, kuri neišmatuojama jokiais matais. Nepamenu mane apėmusių jausmų, kai sužinojau, kad žmona laukiasi. Tai buvo labai seniai. Bet kai pasakė, kad reikia ruoštis tapti seneliu ir pradėti kurti pasakas, susijaudinau taip, lyg pats laukčiausi.

Kurį laiką dar abejojau, bet netrukus parodė nuotrauką. Atvirai pasakysiu, nieko joje nemačiau ir nesupratau. Pasiėmiau lupą.

„Štai čia, mažas taškelis“, – parodė pirštu juodą taškelį pilkoje nuotraukoje. Prigijo žodelis „taškelis“. Taip ir vadinome savame šeimos rate – “taškelis“, o jis, paneigdamas mažybinį vardą, augo.

Atėjo diena, kai galima nustatyti lytį. Mamoms svarbu ne lytis, o kūdikis. Mums, vyrams, taip pat svarbu kūdikis, bet kai parnešė nuotrauką su apibrėžta vieta, paliudijančia, kad tai berniukas, prie meilės prisidėjo ir pasididžiavimas.

„Jis mums visiems draugiškai pamojavo“, – tarė laiminga mama.

Netrukus kažkas atsitiko ir teko važiuoti į ligoninę. Gydytojų išvada labai nepalanki ir skaudi, bet reikia bandyti. Aišku, lengviausia paskaityti visažinių komentarus, pasiūlymus, įlįsti į internetą ir pasiūlyti gydytojui tai, kas ne laiku ir ne vietoje lenda, sustumti atgal. Niekada nemokiau kitų to, ko pats neišmanau. Namie prie stalo galima padiskutuoti, bet tuo reikia ir apsiriboti.

Klysta visi. Kosmonautai, lakūnai, prezidentai ir, aišku, gydytojai, bet mes, bent šiuo atveju, neabejojome gydytojais. Nieko nelaukiant buvo priimtas sprendimas išvežti. Ne, ne į užsienį, o čia pat, Lietuvoje, pervežti į kitą gydymo įstaigą.

Nesigilinsiu, kodėl darė taip, o ne kitaip, kodėl nuspręsta skatinti gimdymą. Nė minutės neabejojau gydytojais, nors, žiūrint iš šalies, dažnai viskas atrodo kitaip. Daugeliui norėtųsi apsivilkti baltą chalatą, užimti gydytojo vietą ir pamokyti, bet abejoju, ar bent vienas vyras norėtų atsidurti prieš laiką gimdančios moters vietoje.

Mums, vyrams, nesuprasti, kas yra sąrėmių skausmas. Gal ir nereikia, nes abejoju, ar mes jį iškęstume, juo labiau kai jis trunka ne pusvalandį, valandą, o su skatinamaisiais vaistais – net devynias.

Kodėl buvo pasirinktas natūralus gimdymas be chirurginio įsikišimo, nežinau. Gydytojams geriau žinoti. Kūdikis labai nenorėjo palikti mamos.

Naktį nustojo plakusi kūdikio širdelė. Net tai žinodama mama įvykdė savo šventą pareigą iki galo. Padovanojęs jaunai mamai už jos kančias mažą gyvybės ugnelę rytą kūdikis paliko ją.

Po savaitės parsivežėme kūdikį, kad jis atgultų mažame Žemės taške ir per amžius suktųsi kartu su ja. Nors gimė pirma laiko, bet jis turi vardą, pavardę, mažą Žemės lopinėlį po Saule ir didelę meilę mūsų širdyse.

Žiūrėdamas į veidrodį, girdžiu piktus balsus anapus jo. „Gydytojai kalti“, „reikėjo duoti vokelį“, „o kiek davė, kad taip rūpinosi“.

Noriu pikčiurnas nuliūdinti – nekainavo nė vieno vokelio, neabejojau gydytojų profesionalumu ir tuo kritiniu momentu priimtų sprendimų teisingumu. Tuo įsitikinome gavę visas išvadas, nes prieš staigiai suaktyvėjusį B grupės streptokoką gydytojai buvo bejėgiai, o delsimas būtų sukėlęs realų pavojų ir mamai.

Per mišias kunigas pasakė: „Ko nors netekdami, visada ką nors atrandame.“ 

Per šią nelaimę atradome ir dar kartą įsitikinome, kiek daug gerų žmonių supa mus ir kokia vieninga yra tiek mūsų, tiek žento šeima. Mes visi buvome kartu.

Apie visus, prisidėjusius prie mamos ir kūdikio gelbėjimo, noriu pasakyti vieno iš gydytojų tartais žodžiais: „Mums rūpi kiekviena gyvybė.“

Aš tuo patikėjau. Nuoširdžiai visiems dėkingas ir žemai, žemai lenkiu žilą galvą prieš jokiais matais neišmatuojamą moterų stiprybę.