Mes džiaugiamės kartu, išklausome viens kitą. Tarp mūsų nėra įtampos, galime likti savimi, neapsimetinėti.
Pažįstu tave jau keletą metų. Mūsų draugystė stipri, bent aš taip manau. Mes ne pora, bet pagaunu save vis klausančią, kodėl. Tarp mūsų didžiausias fizinis kontaktas – viso labo apsikabinimas, kuris norisi, kad tęstųsi amžinybę. Norisi, kad visi susitikimai nesibaigtų, nereikėtų apsikabinti atsisveikinant.
Per kelis metus nepastebimai, kantriai, iš lėto suklijavai mano sudaužytą širdį. Bet tu to nežinai. Nežinai ir to, koks tu man esi brangus.
Todėl ir bijau, paniškai bijau. Bijau prarasti. Ir taip esu emociškai sugriuvusi, būtų sunku ištverti, išgirdus tavo „ne“.
Dievaži, gal čia toji meilė?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
