Aš šiek tiek apie kitokį atvejį, bet jis irgi susijęs su laidotuvėmis. Prieš mėnesį palaidojome mano močiutę – tėčio mamą, garbią 89 metų senolę. Jai buvo atliktos dvi operacijos, medikai viską darė, ką galėjo, bet turbūt Dievulis norėjo būtent taip ir ne kitaip... Viskas suprantama, juk nė vienas amžinai čia negyvensime, kad ir kaip skaudu būtų palydėti artimą žmogų į paskutinę kelionę.
Kai gavome žinią, kad močiutės nebėra, pradėjome rūpintis, kuo priklauso: jos paėmimu iš ligoninės, šarvojimo sale, mišiomis bažnyčioje. Kadangi šarvojome ne laidojimo namuose, o bendruomenės salėje, katafalkas atvežė a.a. močiutę, gulinčią karste, įnešė į salę, pasiėmė nemažus pinigus – tokią akimirką artimieji paprastai jų neskaičiuoja – ir išvažiavo atgal.
Sėdėdami šermenyse nieko neįprasta nepastebėjome, išskyrus paskutinę dieną. Kai išvykome į mišias, teta pasiliko salėje. Žmonės vis ateidavo ir išeidavo, o jai buvo patikėta atrišti rankas ir kojas, nes paskutinę akimirką būna, kad žmonės tiesiog pamiršta tai padaryti...
Dabar jau a.a. močiutės mėlynėmis nusėtos kojos buvo „vanduo“, palyginti su rankoje likusiu kateteriu! Gal ir ne tragedija, na, bet žodžių trūksta...
Nesuprantu, kodėl morgo darbuotojai jo neištraukė? Kodėl neištraukė žmonės, kurie močiutę rengė, prausė? Juk jie už tai gavo pinigus. Ar jie prausia tik veidą? Ir nemato rankų? Juk kateteris – ne šiaip sau rakštis, įlindusi į plaštaką, ar ne?
Sakysite, kodėl patys neištraukėme? Taip, jeigu salėje būtume buvę vieni, tikrai būtume kateterį pašalinę, bet dabar... Ir skaudu, ir pikta, ir trankyti rankomis sieną norisi. Juk buvo sumokėta už nuprausimą, aprengimą, net paguldymas į karstą įkainotas bene 15 ar 10 eurų... Suma juokinga, bet už tai imti pinigus – dar juokingiau!
Iš žmogaus nelaimės visos laidojimo įmonės pelnosi kaip tik įmanydamos! Popieriniai batai, kurie dažnai būna 3–4 dydžiais per dideli (kaip buvo mano močiutei), kainuoja tiek pat, kiek normalūs parduotuvėse šmėžuojantys dirbtinės odos bateliai.
Kada nors domėjotės apatinių kainomis laidojimo paslaugų įmonėse? Nepatikėsite... Čia ne mano močiutės atvejis, bet kitos pažįstamos moters – medvilninės kelnaitės kainuoja 3–5 eurus. O turguj tokios pat – po 0,8 euro, kai kur po 1 eurą... Aš nekalbu apie drabužius ir kitus dalykus.
Ima juokas ir pyktis, iš kur žmonėse tiek noro pasipelnyti? Taip, žmonės miršta, negyvena amžinai, net ir tas kateteris, paliktas mano močiutės rankoje, nėra tragedija, bet man skaudžiausia ir pikčiausia, kad žmonės, dirbantys laidojimo įmonėse, visiškai neturi širdies!
Aš suprantu, kad atsitikus nelaimei ar tiesiog netekties atveju artimieji pinigų neskaičiuoja, bet žinokite: iš jūsų tada pelnosi laidojimo paslaugų įmonės kaip tik įmanydamos. Gali nurengti paskutinius marškinius, net nepaklausę: „O kaip gyvensite toliau?“
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 13 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
