Sergu nuo gimimo. Mano tėvai išsiskyrė, kai dar buvau maža, net nepamenu. Mama gyveno su kitu žmogumi. Jis ją mušdavo. Kol gyvenau su mama, važiuodavau į įvairias sanatorijas, mankštas. Kai man buvo 11 metų, mamos sugyventinis kartą mušdamas persistengė, mamai plyšo plonoji žarna ir ji mirė.
Mane pasiėmė auginti tėtis. Nebuvau mylimas vaikas, jaučiausi ujama, ne tokia kaip kiti.
Kai dar mokiausi mokykloje, internetu susipažinau su vaikinu. Susitikinėjom maždaug 7 mėnesius. Prieš pat prasidedant 12-iems mokslo metams, pasijutau nėščia. Niekam nesakiau, bijojau. Jis norėjo, kad daryčiausi abortą, o aš neišdrįsau... Dėl šio sprendimo jis mane paliko. Taip gimė Danielius.
Man dabar 26 metai. Jau 8 metus gyvenu su kitu žmogumi. Jis 30 metų vyresnis. Susipažinome per SMS pažintis, bendravome kelerius metus – taip pat ir tada, kai susitikinėjau su būsimuoju Danieliaus tėvu.
Kai pasakiau, jog vaiko tėvas mane metė, jis mane pakvietė atvažiuoti. Sutikau ir iš Šiaulių persikėliau į Kauną. Su juo nesame susituokę. Rūpinasi vaikais ir manimi kaip gali ir kai pats gerai jaučiasi.
Tačiau viską susitvarkau pati, visus moteriškus ir daugumą buitinių darbų. Jokios socialinės darbuotojos pas mane nevaikšto. Išsilyginu rūbus, gaminu valgyti. Draugai klausia, kaip aš plaukus nusidažau, blakstienas... Viskas įmanoma, kai nori.
Mūsų antras vaikutis buvo planuotas ir lauktas, tarp vaikų – vienerių metų skirtumas. Dukrai bus septyneri, o sūnui neseniai sukako aštuoneri. Per jo gimtadienį buvau kupina emocijų, net suspaudė širdį...
Juk sunku atlaikyti įkyrius žvilgsnius, ypač, kai einu su vaikais. Sunku, kai vaikų klausia: „Kas tavo mamai?“ O jie atsako: „Serga“.
Sunkiausia būna, kai mane pamatę žmonės iškart „nurašo“, laiko ligoniu. Net mano buvusi ginekologė sakė: „Kaip sumąsto invalidės vaikus gimdyti...“
Aišku, labai pikta ir skaudu, kai taip sako, kai nepriima į darbą – net neduoda šanso. O dirbti labai norisi. Tačiau nedepresuoju dėl negalios. Jau nebe. Pastojusi mokslus mečiau, bet jau šiais metais baigsiu 12 klasę.
Vaikučiai lanko būrelius, šoka gatvės šokius. Jau vyko du pasirodymai. Džiugu man, kai kartu kur nors einam. Žiemą sunkiau, o vasarą zoologijos sodas, parkas, upės... Norėčiau nusivežti vaikus prie jūros.
O svarbiausia, kad dukros tėtis iškart mane suprato ir palaikė. Nedarė iš manęs ligonio kaip dauguma. Negaliu to pakęsti. Juk yra dėl ko stengtis ir eiti į priekį.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
