Ištekėjau ne tokia jauna, bet tai tikrai nebuvo paskutinė proga, kuria paskubėjau pasinaudoti. Taip susiklostė likimas, pamilau beprotiškai, nors būsimasis vyras buvo penkeriais metais jaunesnis. Per mūsų vestuves, kurias iškėlėme taip ir nesulaukę anytos palaiminimo, ji raudojo, atrodė, dangus griūva. Tarsi sėdėtum laidotuvėse, o ne vestuvių šventėje. Neturėjau kur dėti iš gėdos akių klausydamasi jos graudaus sriūbavimo.
Paskui buvo ilgi pažeminimo ir ujimo metai. Laimei, gyvenome atskirai, tik tame pačiame miestelyje, kitaip būčiau neištvėrusi.
Vyras, jauniausias vaikas šeimoje, augintas be proto mylinčios mamos ir dviejų vyresnių seserų, užaugo tikras mėmė. Kai susipažinome studijuodami, 23 metų vaikinas nemokėjo nei išsivirti kiaušinių, nei įsisiūti ištrūkusios sagos.
Daugiau kaip 10 metų anyta visaip bandė išskirti, sukiršinti ir sugriauti mūsų šeimą. Nė kiek neperdedu: pasikvietusi vyrą į savo namus be manęs ir vaikų, piršdavo jam kitas moteriškes visiškai nesigėdydama. Per visas šeimos šventes būdavau vanojama. Ji peikdavo viską, pavyzdžiui, mano po trijų gimdymų sumoteriškėjusią figūrą.
Nesikuklindama kitų žmonių akivaizdoje lygino mane su karve ir vis pridurdavo: „Kaip kai kurios moterys ištekėjusios apsileidžia, negaliu žiūrėti.“ Vis lygino mane su savo dukterimis ir rasdavo, prie ko prikibti.
Pamačiusi, kad aš darau savo vyrui kur kas daugiau įtakos, nei ji tikėjosi, anyta pakeitė taktiką. Pradėjo kviestis sūnų, nes jai mat vis atsirasdavo kokių nors sveikatos sutrikimų. Jis, viską metęs, palikęs mane su vienų metų sūnumi ir ką tik gimusia dukrele ant rankų, visą susiūtą po plyšimų, lėkdavo žiūrėti, kaip ten jo mama.
Jos namuose vis atsirasdavo kažkokių darbų. Vyras taisė jai langus, statė duris, veždavo pirkti baldų ar kilimų. Tuo metu ardavau namie ir daržuose viena, o vaikai laukdavo nesulaukdavo grįžtančio tėvelio. Jei vyras sugalvodavo atsisakyti, anytai vėl prasidėdavo „širdies problemos“, o tada mes visi turėdavome jaustis kalti.
Ji kritikavo mano namus – pradedant apmušalų spalva, baigiant virtuvės baldais. Po naujo pirkinio tik išvėblendavo: „Vėl šūdą nusipirkot, nepasitarę su manimi.“
Mudviejų vaikų atvirai nemėgo. Per gimtadienius vyro seserų vaikus apdovanodavo nemažomis pinigų sumomis, yra net nupirkusi kelionę į Turkiją, o mano vaikų gimtadienius dažniausiai pamiršdavo. Jeigu nepavykdavo išsisukti (ilgai įkalbinėdavome, kad ateitų ir pabūtų su anūkais), atslinkdavo suraukusi lūpas, pigiausiais saldainiais nešina.
O baisiausia buvo, kai pristigome pinigų ir vyras išvažiavo padirbėti į Norvegiją. Anyta lakstė po miestelį kaip apsėsta, visiems plakė liežuviu, esą aš išvariau vyrą iš namų, nes man vis trūksta pinigų, vis mažai. Skambindavo naktimis ir apsipylusi ašaromis vadindavo mane paleistuve. Kūrė pasakas, kad kol vyras ten, aš laisvai „duoduosi“ su visais. Gerai, kad tada jis jau žinojo, kokia iš tiesų jo mama, kitaip būtume išsiskyrę.
Vyrui grįžus niekas nepasikeitė. Aš ir toliau buvau bloga, kol į jos namus pasibeldė nelaimė. Rudenį, spalio mėnesį, anytą pakirto insultas.
Ir, žinote, dabar aš ją prižiūriu. Daugiau nėra kam. Abi išgirtos, mylimos dukterys prieš kelerius metus išlėkė į Angliją ir grįžti prižiūrėti mamos neketina. Nei jos, nei jau suaugę, popinti ir mylėti anūkai. Jiems nėra kada – mokosi ir dirba. Vyras taip pat nelabai padeda – jam keisti mamai sauskelnes nemalonu, apiplauti – nepatogu, tad sukamės apie ją aš ir mano dukra.
Aš budėjau prie jos lovos, kai grįžo iš reanimacijos. Aš keičiu jai sauskelnes, kilnoju sunkų kūną, ją plaunu, šukuoju ir maitinu šaukšteliu kaip mažą vaiką. Aš verdu jai tyres, perku maistą, kad tik būtų lengvai nuryjamas ir skanus, aš valau jai seiles ir keičiu patalus. Mano dėka ji pamažu taisosi ir gal net vėl atsistos ant kojų.
Rašau ne todėl, kad labai didžiuojuosi savimi. Pasielgiau krikščioniškai ir dorai, daugiau mano poelgiai neverti. Kad ir kokia būtų, ji – mano mylimo vyro motina. Jos dėka jis išvydo šį pasaulį ir mes susitikome. Ji išaugino tegul ir išlepintą, bet iš esmės gerą žmogų, su kuriuo aš laiminga ilgus metus.
Kartais pagalvoju, kad protingiau būtų buvę pasielgti kitaip. Atsimokėti anytai tuo pačiu, parodyti, iki ko gali privesti neapykanta, ujimas ir pažeminimas. Tačiau... Didelės meilės jai nejaučiu ir nepajausiu, ji sugebėjo šį jausmą manyje nužudyti. Tiesiog nenusileisiu iki jos lygio, nes atsisakiusi anytą žiūrėti būčiau tokia pat kaip ir ji.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
