Pavargome tylėti, pavargome matyti lošimų organizatorių sukeliamų problemų neigimą, nuvertinimą, ir menamą socialinę atsakomybę, kuri yra labai toli nuo realybės ir labiau panašėja į tyčinį skatinimą lošti. Pažįstame ne vieną priklausomą nuo lošimo asmenį. Kai kurie jų pasirinko savižudybę kaip būdą pabėgti nuo problemų, skausmo, kaltės, nevilties, gėdos. Daugelis netekome šeimų, turto, sveikatos.
Skaudžiausia, kad pralošiame patys save, nes jaučiamės nereikalingi savo valstybei. Jūs, kaip mūsų nepriklausomos valstybės vadovai, įstatymų leidėjai, priimate įstatymus dėl nuotolinių (internetinių) lošimų. Tačiau skaudina jūsų neveiksnumas ar nenoras kontroliuoti B klasės lošimo automatų operatorių.
Asmenys, turintys problemų dėl azartinių lošimų gali kreiptis į Lošimų priežiūros tarnybą ir joje pateikti prašymą dėl savanoriško azartinių lošimų atsisakymo. Prašymo pagrindu lošimo bendrovės (socialiai atsakingos) įsipareigoja neįleisti prašymą pateikusio asmens ir nesudaryti jam sąlygų lošti.
Tol, kol prašymus priimdavo Lošimų priežiūros tarnyba, situacija buvo iš dalies patenkinama: dalis lošimo operatorių užkirsdavo kelią mums patekti į lošimo bendroves, tai padėdavo kovojant su nežmonišku potraukiu lošti. Bet pastaruosius 3 metus situacija kardinaliai pasikeitė.
Pasak Lošimų priežiūros tarnybos, B kategorijos lošimo automatų salonai nutraukė bendradarbiavimą su jais ir sukūrė savo programą, tariamai padedančią apsiribojusiems asmenims. Realybė yra kur kas skaudesnė. Šiuo metu asmenys, parašę prašymą dėl B kategorijos lošimo automatų salonų, vis tiek yra įleidžiami, o apsilankius salone tris kartus, prašymas anuliuojamas.
Net jei darbuotojai žino, kad esi pateikęs prašymą, jie ne tik kad nesutrukdo tau patekti į lošimo vietą, bet dar ir iškeičia pinigus ir net skatina pradėti lošti. Problemos kyla net bandant pateikti minėtą prašymą bendrovėse. Dažniausiai teigiama, kad nebeturi prašymų formų, atsakingas asmuo yra išvykęs. Kartais darbuotojai teigia, kad nieko nežino apie jų pačių vykdomą programą.
Taip pat mums yra meluojama, kad prašymą pateikus neteksime darbų, nes informacija gali būti persiunčiama darbdaviams, bankams ir panašiai. Ar taip ir turi būti teikiama pagalba lošiantiesiems? Ar būtent tokia elgesio forma ir yra socialinė atsakomybė? Ar gali bendrovės, kurių veikla kelia žalą visuomenėje, būti atsakingos už panašių programų sukūrimą ir kontrolę?
Ką galima kalbėti apie lošimo bendrovių socialinį atsakingumą, jei jos sudaro sąlygas lošti ne tik problemų turintiems asmenims, bet ir paaugliams. Galima tai neigti tiek, kiek norite, tačiau tokia yra skaudi realybė su kuria mes susiduriame nuolatos.
Manome, kad Lietuvos piliečių apsaugai reikalingas įstatymas, kuris apsaugotų problemų dėl lošimo turinčius asmenis, atimtų visoms lošimo bendrovėms galimybę manipuliuoti mūsų liga ir išnaudoti mus – tuos, kurie savarankiškai nebepajėgia atsisakyti lošimo.
Norint tai pasiekti, reikia įpareigoti lošimo operatorius vykdyti griežtą kiekvieno lošėjo, įeinančio į kazino, B kategorijos lošimo automatų saloną ar lažybų punktą, dokumentų patikrinimą bei privalomą registraciją. Tokiu būdų būtų galimybė užtikrinti, kad azartinių lošimų negalės lošti paaugliai, kurie dažniausiai lošia B kategorijos salonuose ir lažybų punktuose.
Pateiktų prašymų vykdymo užtikrinimu turi rūpintis tik kompetentingos valstybinės institucijos, kurios nėra suinteresuotos pelno siekimu iš vaikų ir ligonių. Nustatyti realią atsakomybę lošimo bendrovėms, nesilaikančioms minėto įstatymo. Nes dabar jos turi visas galimybes prisidengę tariama socialine atsakomybe „nurenginėti“ priklausomus nuo lošimo asmenis ir net vaikus.
Daugelis turbūt pamanysite, kad mes patys kalti dėl susidariusios situacijos, patys renkamės lošimą, o ne sveikimą. Taip, jūs teisūs. Esame atsakingi už tai, kas su mumis vyksta, tačiau mes ir neprašome neįmanomų dalykų. Mes prašome jūsų pagalbos užtikrinant realią, o ne menamą, lošimų organizatorių kontrolę, vykdant atsiribojimo nuo azartinių lošimų programą.
Padėkite informuoti visuomenę apie azartinių lošimų pavojų. Tokiu būdu apsaugosite būsimą kartą nuo ligos, iš kurios išsikapstyti yra be galo sunku.
* * *
Lošimų priežiūros tarnybos direktorius Virginijus Daukšys teigė, jog baudos už programos nesilaikymą lošimo salonams negali būti skiriamos.
„Ši problema egzistuoja ir yra didelio masto. Dalis B kategorijos automatų salonų nedalyvauja savanoriškoje programoje, kurią mes vykdome jau senokai. Jokios galimybės daryti tam įtaką neturime, prievolės dalyvauti programoje nėra. Be to, net ir tie, kurie dalyvauja, ne visada programos laikosi.
Kadangi programa yra savanoriška, jokių įpareigojimų lošimų organizatoriams ji imperatyviai nenustato. Baudų už pažeidimus skirti mes net negalime, kadangi viskas yra nereglamentuota. Tai yra susitarimo reikalas. Nors visi, dalyvaujantys programoje, teigia, kad jos laikosi, taip nėra.
Šiuo metu Seime yra užregistruotas siūlymas įstatymo pataisai, kurią priėmus šis klausimas išsispręstų ir programos susitarimai būtų reglamentuoti. Deja, pataisa dar nėra priimta“, – pažymėjo V.Daukšys.
Lošimų priežiūros tarnybos psichologė Tatjana Veromej apgailestavo, jog lošimo problema visuomenėje dar nėra suvokiama adekvačiai.
„Apie priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų visi žino nuo mažens, o apie lošimą plačiai dar nekalbama. Nors problema – didelė. Mes kuriame prevencinius klipus, lankstinukus, siekiame supažindinti visuomenę su šia liga, nes prevencija yra labai reikalinga.
Yra organizatorių, kurie sąžiningai laikosi programos, tačiau yra ir tokių, kurie neva dalyvauja, tačiau iš tiesų programos nepaiso. Susitarimas dėl programos buvo pasirašytas 2009 metais, nors jau nuo 2004 metų gyventojai ėjo su prašymais neįleisti jų į lošimo įstaigas.
2012 metais B kategorijos lošimo automatų salonai atsiskyrė nuo mūsų programos, nes jiems ji buvo per sudėtinga, per daug tvarkos. Sukūrė savo panašią programą, kuri tikrai nėra patenkinama. Ji prieštarauja pati sau. Tiesa, kad žmogus, kuris negali sustoti lošti, parašo prašymą jo nebeįleisti į saloną. Ir jam leidžiama parašyti prašymą daugiausia 2 metų laikotarpiui, su sąlyga, kad per tą laiką ir neateisi. Pasirodai tris kartus – prašymas vienašališkai naikinamas.
Vienas iš laiško autorių pasakojo, kad kai parašė prašymus B kategorijos salonams jo neįleist, nuėjo į visus tuos salonus papildomai – paprašyti gyvai. Nešė savo nuotraukas ir prašė jį įsiminti, tikrai niekada neįleisti. Ir viename salone jam buvo atsakyta: “Gerai, bet dabar jau turite pirmą įspėjimą, nes čia pasirodėt.“
Gerai bent tai, kad asmenys, kurie susiduria su šia priklausomybe, sužino ir kur kreiptis pagalbos. Pažįstu ne vieną lošėją, kuris gydėsi „Minesotos“ programoje ir liko labai patenkintas, „Minesota“ padėjo. Kitas būdas sau padėti – anoniminės grupės. Vilniuje yra net dvi anoniminių lošėjų grupės, kituose didesniuose miestuose – po vieną. Visame pasaulyje pripažįstama, jog grupės lankymas – geriausias būdas sau padėti“, – sakė T.Veromej.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
