Su vyru kartu esame jau 16 metų. Tikriausiai aplinkiniams atrodome ideali šeima. Mano vyras jau turėjo dvi santuokas, kurios netruko ilgai, bet pasekmės, aišku, liko – vaikai. Mes taip pat turime dukrytę, kuriai dabar 12 metų.
Galiu tik pasakyti, kad man mano vyras buvo pirmas ir vienintelis, kurį mylėjau, myliu ir mylėsiu... Visada sakiau, jeigu nėra gero vyro, tai nereikia jokio. Man buvo 26 metai, kai jį sutikau. Turėjau atlaikyti be galo didelį savo šeimos spaudimą, norėdama būti su juo, o jie, pasirodo, visi buvo teisūs.
Buvau tyra, naivi ir tikėjau, kad Jis kitoks, o juk kitokių tikriausiai šiame pasaulyje jau ir nėra... Kad ir kaip būtų keista, ir dabar tuo noriu tikėti, bet tai neįmanoma. Mylėjom be proto vienas kitą (gal čia tik man taip atrodė), bet manau, kad ir dabar gal mane myli.
Pirmą kartą sužinojau apie išdavystę, kai dukrytei buvo 10 mėnesių, maitinau ją savo pienu. Buvo daug skausmo, nes turėjau nutraukti maitinimą, nors gydytoja sakė, kad vaistai, kuriuos tuo metu turėjau vartoti, nepakenks kūdikiui. Tačiau aš nenorėjau rizikuoti. Įstrigo gydytojos pasakyti žodžiai, kad visi vyrai tokie ir dėl to neverta ardyti šeimos.
Ėjau pro ašaras nematydama kelio, Jis laukė mašinoje. Pamačiau, kad nepažįstu savo žmogaus. Kaip ir visi, Jis viską neigė, po to pripažino, maldavo atleisti. Niekas apie tai taip ir nesužinojo. Tik aš Jam pasakiau, kad niekada to neatleisiu. Nemanau, kad Jam tie žodžiai buvo svarbūs.
Gyvenom toliau, pasitikėjimo jau nebuvo, tik užsidariau savyje. Perskaičiau daug visokių patarimų, kaip su tuo gyventi. Supratau tik viena – arba žmogui atleidi, arba kito kelio nėra. O atleisti negalėjau 10 metų.
Buvo tikriausiai ir per tuos metus tų Jo nuklydimų, ir ne vienas tikriausiai. Tik kaip visada Jis viską neigė. O šuo ir kariamas pripranta. Niekas mano skausmo nematė, kaip kaukdavau lyg šuo naktimis, kol Jis grįš iš kažkur... Kiek kartų nebenorėjau gyventi ir keikiau likimą, kad Jį sutikau ir negaliu be Jo.
Dukrytė – mano stiprybė. Jeigu ne ji, seniai tikriausiai jau manęs nebūtų. Niekas nesupras to skausmo. Bandžiau ir geruoju, ir piktuoju su Juo kalbėtis, bet juk neįlįsi į žmogaus sielą. O mano šeima per daug konservatyvi, kad suprastų mane.
Prieš porą metų atsirado meilužė, kuri Jį užvaldė tuo, ko negaudavo iš manęs, – meile, šiluma. Jis suskystėjo kaip reikalas prieš Ją... Tada supratau, kad galiu Jį prarasti.
Pasakiau Jam, kad pasirinktų – arba ji, arba šeima. Labai ilgai kalbėjomės apie tai. Jis pasakė, kad aš neatleidau už tą pirmą kartą ir jis nebesitiki, kad kada nors atleisiu. Buvo daug ašarų, daug žodžių, kiek per visus tuos metus nebuvo iš mūsų abiejų.
Mes susitaikėme. Meilužė pradėjo skambinti, grasinti, atvažiuodavo prie namų, siųsdavo visokias šlykščias žinutes, kad laukiasi Jo vaiko, po to, kad persileido, užgrobė Jo elektroninį paštą, ištrynė ten buvusias darbines žinutes ir dar daug visokių dalykų pridarė, tačiau nenustojo Jo persekioti. Tai buvo košmariški metai. Buvo net minčių kreiptis į policiją, nes buvo nebeįmanoma gyventi.
Ir dabar... peržvelgusi vyro telefonų pokalbių išklotines sužinojau, kad ten begalė skambučių jai... Jau du mėnesiai Jis vėl miega su ja...
Ką Jis sako? Kad nieko tarp jų nėra, kad Jis myli tik savo šeimą, kad tik bando jai pasakyti (skambindamas naktį?), kad viskas tarp jų baigta, kad ji nebeskambintų.
Aš pavargau... Nebeturiu jėgų... Padėkite... Laukiu tik protingų žmonių patarimų ir nereikia manęs moralizuoti... Prašau, nes man ir taip sunku.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 27 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
