Šeimoj augom keturiese: du broliai, aš ir jaunėlė sesuo. Broliai negavo darbo Lietuvoje ir išvyko į užsienį. Aš baigiau darbo ekonomiką ir vadybos magistrantūrą. Besimokydama gavau darbą vienoje biudžetinėje organizacijoje. Nors atlyginimą gavau kone minimalų, gyventi buvo galima. Bet prasidėjo įstaigos reorganizacija ir darbo netekau. Esu optimistė – maniau, rasiu geresnį ir dar gana greitai.
Naiviai tikėjausi, kad mano išsilavinimas bei patirtis padės ieškant darbo. Įsitikinau – ne. Man šviesiai tiesiai yra pasakę: „Su tokiu išsilavinimu nedirbsi. Dabar atėjai, nes laikinai neturi darbo, todėl tavęs neverta priimti.“
Galiausiai gavau darbą pas prekybininkę. Viskas buvo lyg ir neblogai, jei ne tai, kad dalis atlyginimo buvo mokama vokelyje. Bet viskas pasikeitė, kai savininkė, pildydama dokumentus pamatė, kad aš baigusi aukštąjį mokslą. Na, tai buvo ir šaukšte, ir bliūde. Prasidėjo kasdieniai priekabiavimai, kad aš ne taip išdėliojau prekes, kad nesugebėjau parduoti senų produktų. Juk aš išsilavinusi – turiu mokėti meluoti žmonėms.
Po kurio laiko savininkė bankrutavo ir vėl likau be darbo. Po ilgų paieškų gavau administratorės darbą viename grožio salone administratore. Džiaugiausi, bet... Mane įdarbino tik puse etato, mokėjo už visą etatą (aišku, dalį vokelyje), o dirbti reikėjo pusantro. Nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos vakaro. Ir dar šeštadieniais.
Vis prisimenu pasakymą, kad žmonės patys kalti, jog dirba už „vokelius“. Taigi, patys kalti, kad gaus mažesnes nedarbingumo pašalpas ir pensiją. Ir aš nutariau būti pilietiška...
Todėl dabar sėdžiu be darbo, o pinigų pradėti savo verslui neturiu. Man jau 39 metai. Užklausas ir CV išsiuntinėjau po visą Lietuvą. Jei mane bent pakviestų į pokalbį ir tada nepriimtų, sakyčiau, per pokalbį susimoviau ar mano netobula figūra, o gal akių spalva nepatiko. Bet niekas net nesusidomi.
Žmonės, baigę aukštąjį mokslą turėtų būti naudingi kuriant darbo vietas, verslą, konsultuojant įmones ir verslininkus. Bet ne čia, kur galioja giminysčių įstatymai. Jei neturi įtakingo dėdės ar nesi populiarios partijos narys, tavo egzistavimas mažų mažiausiai pasmerktas: arba prisitaikyk, arba emigruok arba degraduok...
Tikriausiai komentatoriai pasiūlys tapti kasininke arba dirbti fizinį darbą. Dirbčiau ir tokį, nesu „pasikėlusi“, tačiau negaliu dėl sveikatos. Emigruoti irgi negaliu dėl tų pačių sveikatos problemų. Nepatikėsite, bet kiek CV siunčiau į prekybos centrus, nepavyko net kasininkės ar valytojos darbo gauti.
Kai nepavyksta rasti darbo 4 metus, ateina žiema ir gauni sąskaitą už šildymą, nejučia ir iškyla klausimas, ar egzistuoti, ar degraduoti.
Negaunu jokios pašalpos nei kompensacijos, todėl nevadinkite manęs parazitu ar pašalpų gavėja! Priminimas nežinantiems: Darbo birža skiria nedarbingumo pašalpą tik tam tikram laikui.
Vis dar svajoju, kad visi norintys Lietuvoje bus skatinama kurti verslą. Bet nuo nulio nieko padaryti neįmanoma... Net pasitelkus visus pozityvius mokymus ir mintis, lieka tik idėjos. Pikti komentarai nepadės. Bedarbių nereikia smerkti. Reikia stengtis, kad tokių nebūtų – tada visiems bus gerai.
O Darbo birža neturėtų būti tik vieta bedarbių registracijai. Tai turėtų būti vieta, kuri tikrai padėtų įsidarbinti ir išgyventi, jei ateina sunkus laikas. Ne vien materialiai, bet ir moraliai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
