Pradžia buvo tokia, kad aš gyvenau gerai ir tą žinojau. Juk kai nevyksta nieko negero ir yra gerai. Mano padangėse blogio nebuvo. Buvau laimingas, mat mano norai nebuvo didesni už galimybes.
Turėjau viską, ko man būtinai reikėjo. Gyvenau drauge su katinu, tai niekas mudviem nereguliavo gyvenimo eismo. Stogas virš galvos buvo nuosavas, paskolos nespaudė gerklės. Mano pajamos leido man prieš save jaustis oriai, o kaip gyvena kiti, aš nesidairiau, todėl ničniekam ničnieko nepavydėjau.
Laikiau save meniškos sielos žmogumi, nes turėjau tam visas reikiamas savybes: dariau tik tai, kas man patinka, perdėm negaišdamas brangaus egzistencijos laiko nepatinkantiems reikalams. Turėjau tvirtą nuomonę bei ego. Buvau absoliutus savanaudis, bet, reikalui esant, gebėjau kūrybiškai apsimesti didžiai nesavanaudišku.
Tobulai mokėjau suplakti tikrovę su fantazijomis iki tokio laipsnio, kai manęs beklausančiam imdavo suktis galva ir iš po kojų išslysdavo tvirti įsitikinimų pagrindai. Gebėjau maniakiškai mėnesiais dirbti be poilsio arba dar ilgiau nieko neveikti, ir dėl to manęs visiškai negrauždavo sąžinė.
Meilės buvau atsikandęs praeityje, tad žinojau, kaip ji nesuderinama su laisvo bei nepriklausomo padaro siela, ir ji iš ateities planų buvo išbraukta. Ir tai nė trupučio netrukdė puikiai gyventi: tokių pačių pažiūrų draugių turėjau į valias – susibėgai, paplepsėjai, pasilinksminai, sukritai į lovą, maloniai apsikeitei kūnų skysčiais ir ryte be kvailų įsipareigojimų išsiskirstei savais keliais ar šunkeliais.
Štai taip nuostabiai man begyvenant, nelauktai viskas sugriuvo. Ir švariai dėl mažyčio atsitiktinumo.
Jeigu būčiau paklausęs vidinio tingulio ir nebūčiau nusivilkęs į tą baliušką, tai ir nebūčiau sutikęs jos. Bet iš apsimestinės pagarbos baliuškos šeimininkui nusitrenkiau ir ten užsiroviau ant simpatiškos moters. Niekas mano personai jau seniai nebuvo rodęs tiek dėmesio, todėl sveikas, logika paremtas protas išsijungė, ir mano ledinė širdis atitirpo, įsileisdama niekam nereikalingą pavasarį.
Per tą laiką, kol veikė įsimylėjimo chemijos nuodai, sugebėjau tiek pridaryti nesąmonių, kad jiems pradėjus sklaidytis rimtai išsigandau.
Pirmiausiai dėl savęs – iš drąsaus vyro teliko tipelis be nuomonės. Negana to, aš nebeturėjau savo namų kaip savo tvirtovės, mat čia šeimininkavo ji. Su mano sutikimu viskas buvo pertvarkyta, čia nebetvyrojo mano dvasia, kuri išnyko sulig paskutiniu dulkių sluoksniu.
Aš nebeturėjau net savo asmeninio laiko: jį visą į savo vidų įtraukė lyg kokia milžiniška juodoji skylė – visad norėjo būti kartu, viską kontroliuoti ir reguliuoti. Būtent dėl asmeninio intymaus laiko ir įvyko pirmas mūsų nedidelis konfliktas.
Vienuolikta vakaro, meilės guolis tvarkingai paklotas, aš sėdžiu prie kompiuterio ir noriu dirbti. Naktis man – pats darbingiausias metas. Noriu, kad man niekas netrukdytų. Taškas.
– Mielasis, tu greit? – pasigirsta gundantis balsas.
– Brangioji, aš dirbu, – atsakau ramiai ir draugiškai.
– Bet man vienai nuobodu, – šįsyk jis jau reiklesnis, pyktelėjęs. Net susiraukiu.
Nutariu neatsakyt, bandau sugrąžinti į krūvą išblaškytas mintis. Už nugaros pasigirsta šnaresys – įsisupusi į chalatą atslinko ji.
– Galima, aš pasėdėsiu šalia? – ir nelaukusi leidimo įsitaiso ant kušetės.
Žiauriai norisi rėkt: „Tu man trukdai!“ Bet susivaldau. Amen, pasėdėti nebeišeis, galima jungti velniop kompiuterį, šviesas, ir kiūtinti į lovą.
Kol tvardau siutą, ji vėl prabyla:
– Kam dirbt naktį, kai yra diena?
– Dieve, aš juk tau sakiau, aš – pelėda, naktį man daug geriau sekasi dirbti!
– O tu išmok tai daryt dieną, naktis skirta kitkam...
– Širduk, velniai rautų, kam man mokytis kaip sudėtingiau?!
– Kam, kam? Kad mums abiems būtų geriau...
Pasiaiškinom, sulaukiau, kol užmigo, ir mėginu tyliai slinkti iš lovos prie darbo stalo. Jau iškėliau iš guolio kojas, tik capt – esu nutveriamas už rankos:
– Tu kur?
– Kur, kur? Į tualetą!
Sumautas reikalas, aš net savastį jau praradau, pradėjau šnekėti jos maniera: „Kur, kur? Kam, kam? Kodėl, kodėl?“ Jau nekalbant, jog savo tvarkingą leksiką užteršiau visokiomis kalbos šiukšlėmis: „Mieloji, brangioji, širduk, saulute...“
Tai, be abejo, buvo tik uogelės. Iki šaknelių laukė ilgas kelias. Per proto užtemimo metą praklausiau, kad ji buvo ištekėjusi, kad jos vyras buvo užkietėjęs kurvišius, ir, deja, tai ją padarė paranojiškai pavydžią.
Ji ištyrinėjo mano telefono ir elektroninio pašto adresatų sąrašus, lyg šiaip žaisdama išklausinėjo apie kiekvieną ten esantį moterišką vardą. Su šypsena veide aiškinau ir aiškinau, kaip niekas jai nekelia jokio pavojaus.
Iš pradžių tai buvo net malonu, bet greitai įkyrėjo. Pasipylė kiti klausimai: „Kas skambino? Apie ką kalbėjot? Kam rašai? Kur buvai? Su kuo?..“
Pamėginau juokauti, bac – o humoro taigi ji nesupranta, viską ima už gryną pinigą. Pašmaikštauju, jog buvau pasimatyme, jos dailiuose briliantuose pasirodo siaubas ar net ašaros.
U-hu-hu, mielas skaitytojau ar skaitytoja, tai tas pats kaip laukinį katiną pririšti už pavadėlio!
Konfliktų spėriai daugėjo. Štai tipiškas:
– Klausyk, bet aš nesu cirko ar zoologijos sodo egzempliorius, kad tu mane visur tampytum ir rodytum draugams, pažįstamiems... – čia aš.
– Taip ir sakyk, kad aš tau atsibodau! – čia ji.
– Taip nieko nebus, aš apie batus, tu apie ratus, kam to reikia?
„Aš norėčiau, kad tu grįžtum namo pas savo suaugusią dukrą. Aš tikrai pavargau“ – šituos žodžius parašiau kompiuteryje, jai nematant. Mokysiuosi juos kasdien, kol išdrįsiu garsiai pasakyti. Ji apie tai net nenutuokia, jau svaigsta apie kažkokias vestuves.
Ji naiviai tiki, kad mane keičia, iš tikro aš tik apsimetu ir tyliai ieškau išeities be didelių karų, nes esu ne toks kvailas, kaip kai kurie kiti, ir puikiai žinau, kad tokio amžiaus žmonių nepakeisi, todėl jos keisti net nebandysiu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
