Visą gyvenimą svajojau turėti šalia jautrų, švelnų vyrą, su kuriuo galėčiau bendrauti kaip lygi su lygiu ir dalintis visomis negandomis bei džiaugsmais. Radau. Kuklų ir ramų, mylintį mane ir mūsų vaikus.
Bet vis tiek esu nelaiminga. Svajojusi apie sielų bendrybę nepagalvojau, kad ateis laikas, kai pradėsiu ilgėtis tvirto vyriško peties, į kurį galėčiau atsiremti.
Netikėjau nei vedomis, nei jokiais „tradiciniais“ šeimos modeliais. Mano tėvų šeima, kurioje viskas buvo tradiciška „iki pašaknų“, man atrodė tokia nelaiminga. Visą gyvenimą skaudžiai gailėjau mamos, neradusios laiko nei savišvietai, nei saviraiškai, nes visą laiką jį skyrė namams ir mums su broliu.
O dabar suprantu, kad ne taip jau buvo blogai.
Nesėkmės išmuša iš vėžių
Aš pervargusi ir sugniuždyta. Pavargau viena laikyti visus keturis namų ir mūsų bendro gyvenimo kampus. Dirbu namuose, dirbu darbe, dirbu su vaikais. Vienas darbas, antras... Esu užsivertusi nuo galvos iki kojų, vakarais vos sugebu nušliaužti iki lovos.
Keliuosi pirma, apšokinėju visus. Lyginu vyrui marškinius, vaikams drabužius, o tada – latatai į darbą, kur viena problema veja kitą. Net ir namuose iškilusias problemas sprendžiu dažniausiai viena. Vakarienės gaminimas ir namų jaukumo kūrimas taip pat mano rankose.
Mano jautrusis vyras, vos susidūręs su bėda ar artėjančiu konfliktu, bemat pabruka uodegą ir užkrauna visą sprendimų svorį man ant pečių. Jis pats negali, jam per sunku. Žinote, komplimentai, meilė ir galimybė išsikalbėti šeimoje labai svarbu, bet vis dažniau pradedu galvoti, kad gėlės ir romantika neatsveria galimybės pasijusti silpna ir pažeidžiama. Bent kartais. Bet aš negaliu.
Mūsų šeimoje jis yra tas pažeidžiamasis. Menkiausias nesklandumas ilgam išmuša mano brangutį iš vėžių.
Pavyzdžiui, vos du kartus pabandęs laikyti vairavimo egzaminą ir susimovęs, vyras išlemeno: „Gal vairuok tu, vis tiek dvi mašinos mums ne pagal kišenę.“ Grįžęs iš darbo jis jaučiasi fiziškai ir dvasiškai pavargęs. Tiesą sakant, nežinau, kiek galima pavargti, dėliojant popierėlius, bet taip yra. Griūna ant sofos ir ilgesingai žvalgosi į virtuvę, šnervėmis traukdamas orą. Kai užsimenu, kad galėtų ir jis ką nors pagaminti, pradeda burkuoti meiliu balseliu: „Bet aš nemoku taip gerai kaip tu...“
Jaučiasi kaip nuvarytas kuinas
Aš visados uždirbau daugiau. Tiesą sakant, mūsų šeimos gerovė laikosi tik iš mano uždirbamų lėšų. Taip, aš sulaukiu nesibaigiančių komplimentų, bet jau nebegaliu žiūrėti į save. Veidas sukritęs, paakiai nuo nuovargio juodi. Imti ir viską metus likti namuose? Negaliu sau to leisti.
Mes auginame du mokyklinio amžiaus vaikus, o jie turi daugybę poreikių. Akimirksniu išstypę išauga vos prieš porą mėnesių pirktus drabužius, batai taip pat greit pradeda spausti, reikia pirkti naujus.
O mano brangusis – taip, ramus ir mielas. Myli vaikus, praleidžia su jais daug laiko, bet aš taip norėčiau nors kartą apipirkti tuos mylimus vaikus už jo pinigus. Pradedu jaustis jau net ne kaip moteris, o nuvarytas kuinas, kurį reikia pribaigti, kad daugiau nesikankintų.
Ne taip sėkmingai ištekėjusios draugės, kurių namuose – nuolatiniai „nekalbadieniai“, barniai, riksmai, o vyrai eina į kairę, pavydžiai dūsauja, matydamos mudu vis dar susikibusius už rankučių. Bet ilsėtis į užsienio šalis už vyrų užkaltus pinigus važiuoja būtent jos, o ne aš. Būtent jos, o ne aš, gali nesirūpinti, kuo rytoj pamaitinti šeimą.
Gal jis manipuliuoja?
Na, taip, jis rašo man eiles. Vis dar rašo, bet man jau bloga nuo tų seilėtų eilučių, kuriose – tie patys banalūs meilės prisipažinimai. Su juo neįmanoma susipykti.
Vis dažniau žiūriu į jo meilės giesmes, kaip į bandymą manimi manipuliuoti, o ne tikrų jausmų išraišką. Vos pradedu rodyti nors mažiausius nepasitenkinimo ženklus, jis bėga nuo kylančios audros. Puola žemintis, bučiuoti rankas, vapa, kokia aš jam brangi, kol man prapuola noras tėkšti į akis: „Gerai įsitaisei man ant sprando!“
„Gerai tau, – dūsauja viena, jos manymu, nelaimingai ištekėjusi draugė. – Tavo vyras tave supranta, o maniškis...“
Bet man vien supratimo negana. Man reikia ne tik dvasinės, bet ir labiau apčiuopiamos paramos. Kad nereikėtų vienai spręsti, kokį televizorių ar šaldytuvą pirkti. Ir ne už mano vienos pinigus.
Jis nėra visiškas alfonsas, juk dirba. Bet per daug baikštus ir prisirišęs prie dabartinės darbo vietos, kad žengtų ryžtingą žingsnį ir ką nors keistų. O aš neturiu jėgų amžinai jį stumti reikiama kryptimi.
Švelnumas ir jautrumas, žinoma, geros savybės, bet tik tol, kol neprireikia stiprybės. Aš negaliu, nemoku būti stipri už mus abu – tai jau supratau. Meilę pamažu keičia susierzinimas, jau nebegaliu ramiai reaguoti į jo minkštumą visais gyvenimo atvejais. Jaučiuosi kaip turėdama ne du, o tris vaikus. Du mažesnius ir vieną suaugusį.
Bet aš nenoriu turėti trejeto vaikų. Noriu turėti ir vyrą. Tikrą vyrą – ne mazgotę sau po kojomis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
