Ilgo pasivaikščiojimo pabaigoje, pradėjus urgzti pilvui, nutariau nusipirkti rūkytos žuvies. Žinau, kad tai labai neprotinga, nes mugėje ji kainuoja kur kas daugiau, nei turguje ar prekybos centre, bet valgyti norėjau mirtinai, o namuose pietūs negaminti.
Maironio gatvėje, netoli Barbakano kalno, stabtelėjau prie palapinės su rūkyta žuvimi ir pamačiau, kaip šalia manęs stovinti moteris paprašė pasverti karšį. Karšiai – dideli. Pasvėrusi vieną mažesniųjų jauna pardavėja sako: „8 eurai.“
Moteris papurto galvą – per brangu. Ir klausia: „Gal parduotumėt pusę?“
Tada jau galvą papurto pardavėja. Nepjaus.
„Aš pirksiu su jumis per pusę“, – čia įsiterpiau aš.
„Tikrai? – apsidžiaugė moteris ir vėl kreipėsi į pardavėją. – Tada perpjaukite mums tą žuvį.“
Ir čia pardavėja pasielgė visiškai netikėtai.
„Jeigu per pusę – tai nebent šitą“, – pirštu parodė į didžiausią karšį šaldytuve.
„Kodėl?“ – choru nustebusios paklausėme. Nustebę atrodė ir aplinkui susirinkę žmonės.
„Todėl, kad mažesnį ir taip parduosiu“, – paaiškino ji.
„Tai tą mažesnį galite tuojau pat mums parduoti arba neparduoti“, – pabandžiau įtikinti.
Pardavėja, supratusi, kad lyg ir reikėtų parduoti žuvį, bet vis dar tuo neįsitikinusi, nusisuko nuo prekystalio ir pradėjo krapštytis dėžėse.
O tada atsisuko ir su akivaizdžiu palengvėjimu ištarė: „Neturiu peilio.“
Su kita pirkėja apstulbintos susižvalgėme ir sukomės eiti, o pardavėja mus palydėjo su šypsena ir bejėgišku pečių truktelėjimu – esą, niekuo negaliu padėti.
Tai va, nemažai metų pragyvenau nuo tos dienos, kada skaičiau apie šviesą maišuose nešiojančius kvailius, bet būtent po šio nuotykio prisiminiau legendinę knygą.
Labai užjaučiu tą verslininką, kurio žuvį pardavinėjo ši gudragalvė pardavėja. Mažiausiai dvi mugės lankytojos jos dėka sutaupė pinigų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
