Perskaičiau sportas.lrytas.lt/startai/asmeninis-treneris-atskleide-kaip-greitai-pasiruosti-vasarai.htm"="">sportas.lrytas.lt/startai/asmeninis-treneris-atskleide-kaip-greitai-pasiruosti-vasarai.htm"" target="_blank">straipsnį apie tai, kaip greitai pasiruošti vasarai, kad turėtum gražų kūną. Straipsnio nuotraukoje esančios merginos pilvas - ledas. Bet komentarai apie jį tokie žiaurūs...
Gražu toks presas moteriai ar negražu – ne jums spręsti. Ypač ne vaikinams. Dėl tų komentarų ir nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi.
Turėjau vaikiną, kuris sportavo. Eidavo į sporto salę, derino mitybą, augino masę. Aš niekada nesportavau, nuo paauglystės buvau minkštesnių formų. Man tai tiko. Juokiausi iš pasakymo: „Amžina moters dilema: noriu ėst ar noriu preso.“ Man taip niekada nebuvo, dėl preso nesvaigau.
Bet prieš aną žiemą jis mane paskatino irgi sportuoti salėje. Maždaug, žiemą visi aptingsta, prasideda troškiniai ir cepelinai, dar tos Kalėdos, davai susiimam ir abu sveikai pagyvenam.
Nu ką, gerai, sveikai tai sveikai. Sutikau, nes, pirma, jau seniai buvo įdomu, ar geriau maitinantis ir sportuojant savijauta iš tiesų būtų geresnė (dažnai skaudėdavo galvą, berdavo odą). Antra, salėje, į kurią eidavo vaikinas, sportavo ir nemažai merginų – visai nenorėjau, kad jam varvėtų seilė matant tas, kurios akivaizdžiai sau atsakė: „Noriu preso.“
Pradėjusi sportuoti, pati nustebau – man tikrai sekėsi. Aišku, iš pat pradžių buvo sunku, bet paskui pagavo azartas. Mitybą teko keisti kardinaliai, bet net čia atradau džiaugsmą. Pradėjau daugiau gaminti (vištieną, lašišą, kiaušinius, laukinius ryžius).
O kai pradėjo ryškėti pilvas, stangrėti kojos, tai iš viso... Nemaniau, kad rezultatai gali būti tokie ryškūs. Net galvojau ruoštis varžyboms.
Bet štai vieną rytą mielasis man tėškė staigmenėlę. Buvo sekmadienis, o sekmadieniais abu sutarėm nesportuoti, todėl ramiai vartėmės lovoje. Pradėjau jam pasakot apie planus dėl varžybų, pakėliau marškinėlius parodyti pilvą ir...
„Anksčiau man buvo gražiau. Minkštesnė buvai. Daugiau už ko paimti“, – pasakė jis.
Nežinau, ar čia jis pasakė rimtai. O gal skatinamas konkurencijos, kad kiti nenukabintų, nes pradėjusi sportuoti sulaukiau nemažai vaikinų dėmesio?
Labai įsižeidžiau, visą dieną vaikščiojau kaip maišu trenkta. „Užmušė“ mane ta jo frazė. Azartas sportuoti dingo. Mečiau ne tik mintį apie varžybas, bet ir patį sportą kuriam laikui. Reikėjo pertraukos – buvo labai skaudu, kad tiek stengiausi, o jis sugebėjo tik pakritikuoti.
Iš nusivylimo griebiausi senų blogų įpročių. Pica, kebabai, alus. Gyvenau šalia „Hesburgerio“, tai ir į jį vos ne kas antrą vakarą užsukdavau, galvodama: „Minkštesnė? Prašau, bus tau minkštesnė.“
Jis nieko nesakė. Bet po to, kai pats sudalyvavo varžybose, irgi atleido vadžias. Aš dar jį paprovokuodavau (gal truputį iš keršto) ir tada jau kartu valgėm viską ir daug. Per atostogas Palangoje net rūkė ir alų gėrė, nors šiaip sau niekad neleisdavo.
Vasaros pabaigoje visgi išsiskyrėm. Nu negalėjau aš užmiršti tų jo žodžių, nors tu ką. Nuolat dėl ko nors susipykdavom, o man vis galvoje: „Kaip tu galėjai taip pasakyti?“
Dabar po truputį vėl sportuoju. Atsigavau, o ir azartas grįžo. Noriu gero kūno pati dėl savęs. Dar nepasiekiau buvusio lygio, bet apie varžybas ateityje jau pagalvoju.
O buvęs vaikinas... Mačiau jį neseniai „Facebook“. Žiauru, iš pradžių net nepažinau. Pats suminkštėjęs, apsileidęs, veidas pavartotas. Matosi, kad nebeužsiima salėje. Nors ilgiau sportavo, bet turbūt alkoholiui ir naktiniam/kebabiniam gyvenimo būdui turėjo didesnį potraukį negu aš, jeigu iki dabar taip ir liko „atsipalaidavęs“.
Taigi, nors jis paskatino mane keistis, bet žinau, kad viskas, ko pasiekiau ir dar pasieksiu – mano pačios nuopelnas. Todėl dabar jau aš turiu jam pastabą: „Susiimk, mielasis, išplerai. Anksčiau man buvo gražiau ;)“.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
