„Prisiglaudžiau.../ Atvėrei man duris.../ Lyg ąžuolas suleidau į tave šaknis..../ Arčiau tavęs – tik Dievas... arčiau tik nebūtis...“
Tai kas gi nutiko? Ogi vedžiau antrą kartą ir prasidėjo apokalipsė.
Žydai turi tokį posakį, su kuriuo turėjau susipažinti dar prieš vesdamas antrą kartą: „Tekėti už išsiskyrusio vyro, reiškia, tekėti ir už jo buvusios žmonos.“ Čia tuo atveju, kai yra vaikai.
Mano anoje šeimoje vaikai yra net du. Mes su antra žmona turime taip pat du vaikus. Gyvename ketverius metus kartu. Tačiau jokio malonumo iš to gyvenimo. Mano antra žmona jau paskelbė ultimatumą: „Arba kažką daryk, arba išeinu. Mes ne šeima, o kažkokia beprotybė.“
Papasakosiu viską iš eilės. Išsiskyrėme su buvusia žmona tikrai protingai, draugiškai. Abu turime teisę į vaikų priežiūrą. Viskas buvo tvarkoje, kol buvau viengungis kurį laiką.
Išsiskyriau tikrai ne dėl kitos moters, tiesiog jos nesveikas dėmesys man mane išvargino, išsiurbė. Lyg būčiau buvęs trečias jos vaikas, o ji mano motina.
Pradžioje buvo puikiausias seksas pasaulyje, daug gašlumo, aistros. Kartą net mylėjomės viename kino teatre užsienyje paskutinėje eilėje sėdėdami. Šalia žmonių nebuvo. Bet gimė vaikai vienas po kito, ir pasaka baigėsi.
Vienu žodžiu, norėdamas išlikti vyru, o ne lepinamu vaiku, išėjau. Jaučiausi kaip koks šiknius, kaltės jausmas nuolat persekiojo, bet negalėjau kitaip.
Kaip sakiau, po poros metų viengungio gyvenimo man vedus antrą kartą, prasidėjo buvusios žmonos skambučiai, laiškeliai. Viskas sukosi lyg ir apie vaikus, skambino praktiškai kiekvieną dieną: tai vaikas susirgo, tai vaikas nori pasikalbėti su tėveliu (vaikai jau buvo šešerių ir ketverių metų), tai vaikai nori pasakyti labanaktis.
Bandžiau tartis dėl bendravimo taisyklių, bet kur tau. Galvojau, kad kai vesiu antrą kartą, susipras.
Nieko iš to neišėjo. Vis klausdavo apie mano santykius su žmona, kaip sekasi, kokios mūsų pajamos ir ką mes planuojame daryti tą ar kitą vasarą. Reikalaudavo planuoti vaikų vasarą pasitarus su ja, lyg mes niekada nebuvome išsiskyrę.
Skambindavo ir akimirkomis, kai mylėdavomės su žmona. Ta buvusi tikriausiai turėjo kokį aštuonioliktą jausmą. Tik pradedame mylėtis, skambina arba siunčia žinutę. Aš, kamuojamas kaltės jausmo, atsakydavau. Kai žmona pareikalaudavo išjungti telefoną, atšaudavau, kad negaliu, nes „o jeigu kas vaikams atsitiko“?
Kartais buvusioji su tragiškomis gaidelėmis balse kviesdavo mane ateiti ir nuraminti vaikus. Eidavau. O atėjęs matau: vaikai miega. Tada prasidėdavo vilionės... O ji be galo išvaizdi moteris...
Mano kaltės jausmas po to pakildavo aukščiau už Eiffelio bokštą. Įstrigau kažkokiame ne meilės trikampyje. Buvusios nemyliu, dabartinę tikrai myliu ir ja žaviuosi. Jos aplinkoje jaučiuosi tikru laisvu žmogumi, nepriklausoma asmenybe. Ji nevaidina aukos, pasitikinti savimi, intelektuali. Man gera su ja bendrauti. Beje, ji psichologė ir psichoterapeutė.
Vieną dieną prisipažinau dėl kelių mano nuklydimų. Ji atsakė šitaip: „Suprantu, kodėl tai darai, suprantu, kad tave kamuoja kaltės jausmas, bet mano supratingumas ties neištikimybe baigiasi. Netoleruoju ir netoleruosiu daugiau.
Vertinu tavo atvirumą, bet vyras turi turėti kiaušinius, branguti!“
Žinau, kad ji mane myli už mano atsidavimą vaikams, mokėjimą su jais bendrauti, už atsidavimą jai ir žavėjimąsi ja. Ji, išgirdusi mano prisipažinimą, nepuolė į isteriją. Pasakė, kad bandys kartu su manimi gelbėti šeimą. Todėl nustatė tokias taisykles mano buvusiai:
1. Paskelbiu ultimatumą buvusiai: baigi telefoninį terorą arba skambinu policijai.
2. Daugiau kaip vienas skambutis per savaitę – skambinu policijai.
3. Pokalbio metu – tik apie vaikus.
4. Pokalbio laikas – 15 minučių vaikų sveikatos apžvalgai bei susitarimui dėl vaikų pasiėmimo/grąžinimo/atostogų.
5. Skambinama tik dienos metu, išskyrus atvejus, kai tikrai vaikams kažkas nutiko.
Taisyklės man:
1. Jokių apsilankymų pas buvusiąją namuose.
2. Vaikus pasiimu ir grąžinu tik prie durų.
3. Pokalbiuose – jokių asmeniškumų.
4. Vaikų neklausinėju, kaip sekasi jų mamai, nebent jie patys kažką nori pasakyti.
5. Neperduodu jokių linkėjimų jų mamai.
6. Jokio sekso su buvusia „iš kaltės jausmo“. Apskritai jokio sekso su ja.
7. Jeigu paskambina vakare, – jai atsako mano žmona.
Nusiunčiau taisykles laišku buvusiai žmonai. Jame dar ir pasiūliau jai susirasti kitą vyrą, nes galutinai iš proto išeis. Ji negali manimi naudotis kaip kokiu surogatu. Parašiau, kad į šį laišką neatsakytų, kad laikytųsi taisyklių.
Atsakymą gavau. Nebežinau, ko griebtis. Skambinti į policiją, vadinasi, priduoti ją socialinėms tarnyboms ar psichiatrams. Nenoriu iš vaikų atimti motinos. Tokie nekokie reikalai...