Kai paaugau, tėvelis padovanojo teleskopinę meškerę, spiningą, sietelį, kuprinę ir keliais dydžiais didesnius guminius batus. Nuo tada tapau rimtas žvejys, bet rimtos žuvys vis tiek manęs vengė. Tiesa, noriu pasigirti, kad, be dyglių, užkibdavo vienas kitas peralkęs ešerys ar kvaila aukšlė.
Neilgai teko džiaugtis tais laikais prabangia žvejybine įranga. Po dar vienos nesėkmingos žūklės su draugais paslėpėme viską tarp Smiltynės krantinėje buvusių akmenų ir nubėgome siausti. Grįžęs radau tik guminius batus.
Parėjus namo tėvelis nesibarė, tik pažiūrėjęs į kišenėse sukištas rankas pasijuokė: „Parėjo žvejys, vietoje meškerių ir žuvies b*** rankoje laikydamas.“
Kai tapau vyru, vietoje meškerių įsigijau „Žigulį“, bet nuo žvejo dalios pabėgti nepavyko. Netrukus draugai paprašė nuvežti į žvejybą. Pažadėjo duoti meškerę, geriausius sliekus ir pilną maišą žuvies. Nuvežiau, viską davė, ką žadėjo, bet, deja, žuvis nekibo.
Pirmus du nesėkmingus kartus „nurašė“ netikėtai pasikeitusiai srovei ir vėjui, bet kai ir trečią kartą grįžome tuščiomis, suprato, kad dėl visko kaltas aš ir mano aura. Draugai vėl ėmė naudotis visuomeniniu transportu ir manęs į žvejybą nebekvietė.
Naktinė žvejyba
Po kiek laiko vienas naujas draugas pasiūlė nuvažiuoti prie Kuršių marių naktinei žvejybai. Be meškerių, žadėjo paimti guminę valtį ir dar kažkokį stebuklingą virvę, ant kurios užkimba iš karto po dešimt ir daugiau žuvų.
Susižavėjau jo pasakojimu ir nuvažiavome. Nepamenu kodėl, bet mašiną palikome sodyboje prie Vilhelmo kanalo ir keletą kilometrų tik draugui žinomais miško keliukais nuėjome prie Kuršmarių. Kadangi aš neturėjau meškerių, tai nešiau guminę valtį ir savo juodą sakvojažą. Sunkus nešulys, bet buvau jaunas ir stiprus.
Visą naktį bluosto nesudėjome, bet nė vienas spiningas nelinktelėjo, nė vienas skambutis neskambtelėjo, o porą kartų per naktį ištrauktoje virvėje su daugybe kabliukų spurdėjo tik keletas ešeriukų.
„Plaukiame patikrinti tinklus“, – tarė draugas paryčiais apimtas nevilties. Nuplaukėme prie sumestų tinklų. Draugas turėjo didelį trišakį kablį, kuriuo traukdavo nuo dugno vėgėles.
„Įmesk, trauk, užkabink ir tempk į viršų“, – sukomandavo kolega.
Mečiau, tempiau ir užkabinau... kažką sunkaus, net nepavyko iškelti.
„Trauk, ką, jėgų neturi?“ – piktai man riktelėjo.
Liepė, tai ir truktelėjau. Kablys su tinklu neišniro, bet vandens paviršiuje pasirodė burbulai. Draugas netekęs žado žiūrėjo į burbulus.
„Matyt, didelę žuvį pažadinome“, – tariau žiūrėdamas į kylančius burbulus.
Jis nieko nesakė, tik žvilgtelėjo į krantą, iki kurio buvo nemažas atstumas. Prijungė prie ventilio pompą ir liepė pumpuoti, o pats ėmė sparčiai irkluoti. Jis irklavo, o aš ritmingai maigiau pompą. Iškabinęs kablį iš valties piktai burbtelėjo: „Nebus šiandien žuvies. Vyniojame meškeres.“
Melavo begėdis. Suvyniojus ilgą virvę, ant vieno kabliuko kabėjo žuvis, kurią buvau matęs tik parduotuvėje. Ungurys, bet tokio dydžio!.. Parduotuvėse tokių nepardavinėja. Einant atgal aš nešiau meškeres, sakvojažą ir ungurį, o draugas tempė savo kiaurą valtį.
Žuvį, kaip kompensaciją už benziną, padovanojo man. Kiek šeimoje buvo džiaugsmo, kai parnešus ungurį šis dar buvo gyvas. Nieko nelaukęs paleidau jį į vonią. Nuo šeštadienio pietų iki pirmadienio ryto niekas vonioje nesimaudė, nieko neskalbė, nes dukra žaidė, maitino ir augino žuvį. Nepaaugo, suvalgėme tokį, koks buvo.
Ką daro žvejai, kai nekimba
Nežinau kodėl, bet anais laikais būdavo ir marios ledu užšalusios, ir turgus stintų pilnas. Vienas draugas po linksmo vakarėlio pasiūlė pačiam pabandyti pasigauti. Vyresnės kartos žvejai pamena, kad tais laikais tekdavo autobusu važiuoti iki Vakarų laivų remonto įmonės, o po to – pėstute iki marių.
„Tu kur, inteligente, susiruošei?“ – paklausė draugas, nužiūrėjęs mano reikmenis. Paprasta kepurė, striukė, kelnės, paprasti batai ir vėl tas juodas sakvojažas.
„Į stintų žvejybą“, – atsakiau.
„Ten ne parduotuvė. Žiema, sniegas, ledas. Sušalsi“, – įspėjo jis.
Patikinau, kad nesušalsiu, nes paėmiau nemažai maisto ir dar šio bei to. Priekyje sparčiai pėdinantis draugas perspėjo: „Atsargiai, prasideda ledas. Slidu.“
Pavėlavo. Kojos pakilo, rankos išsiskėtė, sakvojažas dusliai bumbtelėjo į ledą.
„Sudužo?“- toks buvo pirmas klausimas.
„Taip nebūna“, – nuraminau ir sparčiai pašokęs nupėdinau paskui vedlį.
Nepatikėsite, bet pažadas, kad pagausime po kelis šimtus, buvo akiplėšiškas melas. Net stintą pirmam užmetimui ne kiekvienas žvejys galėjo paskolinti.
Tikrai, nekibo. Ką daro žvejai, kai nekimba? Atidariau savo sakvojažą ir... to dar nėra buvę. Šis bei tas sudužo. Bet iš maišo, į kurį įdėjau, neišbėgo. Uošvienė davė stiprų ir didelį maišą. Niekas nebežvejojo, visi žiūrėjo, kaip iš maišo pilstėme. Paskui pavyko pagauti porą stintų, grąžinome skolą ir tuščiomis grįžome namo.
„Nėra šviežios žuvies“, – sumurmėjo nepatenkintas uošvis, ir moterys nupėdino į žuvies turgų.Įspūdingos išlaidos
Po to teko savivarčiu dirbti Tarptautinės perkėlos statyboje. Buvome įvedę tvirtą mokestį. Paveždavome žveją iki Vakarų laivų gamyklos – 5 stintos, iki Statybininkų prospekto – 10, o jei kokį pavargusį iki namų – 15-20, priklausomai nuo laimikio. Per dieną keletą reisų padarydavome. Nei šalti, nei vargti nereikėjo, o laimingas uošvis pilna burna valgė šviežias stintas.
Jau nepriklausomoje Lietuvoje sutikau buvusį klasės draugą. Ir vėl pasisekė, nes jis buvo rimtas lydekų žvejas. Pasiūlė savaitgaliui nuvažiuoti prie ežero, išsinuomoti valtis ir prisigaudyti lydekų. Pasakiau, kad neturiu spiningų, tai jis tuoj nusivedė į žvejybos reikmenų parduotuvę.
„Reikia to, būtinai ano, be šito – tu ne žvejys, su tokiu pagaliu būsi kaip Bebenčiukas“, – mokė mane.
„Jam dar reikia viso šito ir, kad sėkmė būtų garantuota, šio naujausio komplekto“, – įsitraukė pardavėjas į reikmenų siūlymą ir naujo žvejo formavimą.
Daug vėliau sužinojau, kad mano klasės draugo žmona labai ribojo jo išlaidas, skirtas žvejybos reikmėms, tai jis per mane įgyvendino savo svajones. O išlaidos buvo įspūdingos, laimei, buvau tik ką grįžęs iš reiso, tai neteko raudonuoti. Susimokėjau ir išėjau kaip rimtas žvejys.
Žmona labai įtariai nužvelgė pirkinį, bet kai pamatė čekį, lyg akis išdegusi puolė prie spintos.
„Aš apsirengti neturiu ko, o jis glėbį kažkokių pagalių ir pakabučių parvilko! Už tą sumą pusę mano garderobo būtų galima atnaujinti!“ – sušuko nevilties kupinu balsu.
„Bet užtai šviežios žuvies turėsime“, – įsikišo uošvis, nužiūrinėdamas meškeres, spiningus ir kilnodamas gausias dėžutes.
„Nešk atgal tuos žaislus“, – griežtai paliepė brangioji. Bet kai iš kišenės ištraukiau ne ką mažesnę sumą, skirtą jos garderobui atnaujinti, namuose įsivyravo taika. Įsivaizduoju, kaip žvejui sunku patenkinti savo poreikius ir nesusipykti su žmona.
Pūslėti delnai ir pagaliau laimikis
Kaip ir tarėmės, su draugo šeima savaitgaliui išvykome prie Platelių ežero. Man truputį paaiškino, kas yra valkiavimas, parodė, kaip ir kiek išleisti valo, kokiu maršrutu plaukti, ir su žmona išplaukiau į pirmąją savarankišką žvejybą.
Ežerą nuo žolių apvalėme, lydekų nepagavome, bet vakare su ašaromis akyse prisiminiau žodžius: „Pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti...“
– Aš galvojau, tu žinai, kad irkluojant reikia pirštines mūvėti“, – nustebo draugas.
Kitą dieną, pagailėjęs pūslėtų delnų, davė plūdurą ir gyvą žuvelę. Kaip ir mokė, užkabinome, paleidome ir, sukdami ratus apie plūdurą, atidžiai jį stebėjome.
„Tau valties vairas užsikirto, kad suki aplink simetriškus ratus. Plauk į meldus ir stebėk“, – patarė draugas, paskambinęs telefonu. Nuplaukėme.
„Persivertė!“ – suriko žmona, nespėjus mums įsikurti melduose.
„Sietelį ruošk!“ – surikau ir užguliau irklus.
Aš maliau irklais, žmona kaip vėliavą iškėlusi laikė sietelį. Nespėjome.
„Gera buvo lydeka, bet dar geresnis buvo tavo spurtas. Kai išlėkei iš meldų, pagalvojome, kad gamtosaugininkai, pamatę brakonierius, iššoko iš pasalos motoriniu kateriu. Valtis neplaukė, o skriejo vandens paviršiumi, kaip skuteris. Lydeka tikriausiai to siaubo išsigando ir išspjovusi jauką pabėgo“, – guodė priplaukęs draugas.
Nusispjoviau ir nuplaukiau link kranto. Žmona mėtė blizgę. Priplaukus prie pat kranto, užkibo. Na, kodėl jai, o ne man! Galvojome, kad dar viena porcija žolių, bet tai buvo lydeka. Ištraukus niekaip negalėjau išlupti kablio, nes paprasčiausiai nemokėjau. Žmona stovėjo ant kranto, išdidžiai laikydama iškeltą spiningą, o aš, atsiklaupęs ant kelių, knibinėjau žuvies dantis.
„Žuvytė gerti nori“, – tarė mielaširdingoji žmona ir įleido ją į vandenį, o ši keistu būdu išspjovė blizgę ir tik niurkt! Vaikystėje taip nesipliuškenau vandenyje, kaip tą kartą. Puoliau paskui žuvį nenusivilkęs rūbų. Laimei, lydeka jau buvo nukankinta, o prie kranto – negilu, tai plėšrūnė toli nenuplaukė.
Spėjau pačiupti ir švystelėti į krantą. Tai buvo pirma rimta žuvis mano gyvenime. O kiek buvo laimės, kai ji pasirodė esanti beveik tokio dydžio, kaip mano sūnus.
Nutrūko? Nutrūko
Prieš keletą metų geri draugai įsigijo sodybą. Ir vėl pasisekė – draugas buvo žvejys ir turėjo nuosavą žuvies pilną tvenkinį.
„Atvažiuok, pavakarosime, ryte pažvejosime. Garantuoju, kad ką nors pagausi“, – pasiūlė jis.
Nupūčiau dulkes nuo jau beveik dešimtmetį ramiai stovėjusių meškerių ir atvažiavome. Aš – žmogus, pratęs anksti keltis, todėl saulei tekant pats pirmas įmerkiau meškerę. Tikrai nemeluoju, užkibo toks... Nė neužtektų vietos aprašyti. Deja, tik nugarą ir temačiau. Pliaukštelėjo uodega ir dingo gelmėje su kabliuku, svareliu ir plūde.
„Nutrūko?“ – išgirdau ramų draugo balsą.
„Nutrūko“, – atsakiau, žiūrėdamas į vėjelio draikomą valo galą.
„Tai ko lupai, įsiręžęs kaip meška. Reikėjo atleisti, nuvarginti, pritraukti, – pamokė ir pridūrė dar: – Vakar eidamas miegoti apžiūrėjau tavo sutrūnijusius meškerykočius. Kabliukai aprūdiję, valas pasenęs, plūdė sukirmijusi, o tokiomis antikvarinėmis meškerėmis net Bebenčiukas nebežvejoja. Nieko, rytoj nuvažiuosime ir viską naują nupirksime.“
Išgirdau, kaip žagtelėjo mano žmona. Nieko nelaukęs surinkau visas meškeres.
„Dovanoju“, – tariau kilniaširdiškai ir įteikiau sodybos šeimininkui visą glėbį. Draugo žmona žagtelėjo, o aš nuėjau kepti giminaičio įduotų šernienos kepsniukų.
Ech,
Tebūnie palaimintas žvejys, stovintis ant ežero kranto su meškere,
Tebūnie stiprus valas ir aštrus kabliukas,
Tebūnie geras jaukas ir kvaila žuvis, prarysianti tą jauką,
Tebūnie...
Užteks! Ovidijus to linkėjo daugiau nei prieš du tūkstančius metų, bet aš tik dabar supratau, kad tai skirta ne man.. Būčiau anksčiau tai supratęs, gal būčiau medžiotoju tapęs.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
